1918 m. balandžio 9 d. | Nešvari lenkų agitacija

Lenkomanija begyvuoja tiktai senosios kartos žmonėse, kurie purvina agitacija tikisi išlaikysią sutrunėjusią šunbajorišką tradiciją.

Abipusiai Neries upės eina žemės ruožas, kame gyvena žmonių, kurie savo politikinėmis pažiūromis jau seniai yra nukrypę Varšavos linkui. Dabar, Lietuvos ateities klausimą išrišus, tie žmonės ryžosi nykstančią lenkystės viltį pakelti nešvaria agitacija priešais lietuvius ir Lietuvą. Tačiau galima pastebėti, jog lenkomanija nuolatai eina mažyn, ypač tarp jaunuomenės. Lenkomanija begyvuoja tiktai senosios kartos žmonėse, kurie purvina agitacija tikisi išlaikysią sutrunėjusią šunbajorišką tradiciją. Rodosi, jau laikas ir jiems suprasti, jog atžagarių jų siekimų dabar jau nebegalima atvirai dėti programan priešingos lietuviams agitacijos. Apie nedorą tų apsvaigėlių darbą mums rašo iš Karmėlavos (Kauno apskričio) štai ką:

Per Antrąją Velykų šventės dieną pas mus lankėsi kun. Šnapštys. Pasakęs bažnyčioje pamokslą, gerbiamas svečias karštai atsišaukė į susirinkusius bažnyčion lietuvius, perspėdamas juos, kad neklausytų nelemtų agitatorių, kurių tikslas yra tramdyti lietuvių dvasią, sėti tarp jų vaidus ir nesutikimą ir klaidinti juos sulig Lietuvos ateities klausimo. Sužinojome iš laikraščių, kad lenkininkai nešvariu būdu rūpinosi dargi prijungti Lietuvą prie Lenkijos, ko lietuviai tikrai bijo. Lenkininkai rinko parašų, dargi tarp lietuvių, begėdiškai juos apgaudinėdami, būtent, įkalbinėdami, kad tai lenkininkai norį išgelbėti Lietuvą, kurią esanti pardavusi (!!) Taryba ar Vyskupas. Pačių lenkų laikraščiai rašė, jog Lietuvos lenkai, tikriau sulenkėjusieji lietuviai, įteikė Vokietijos kancleriui prašymą, kad jisai teiktųsi Lietuvą prikergti prie Lenkijos, ir pareiškė, kad tokiu būdu tapsiąs geriausiai išrištas Lietuvos klausimas.

Bet lenkininkų pasikėsinimai įtraukti Lietuvą į savo pinkles nuėjo niekais: Vokietijos vyriausybė Lietuvos nepriklausomybę pripažino. Tatai pergąsdino lenkininkus, ir jie dabar sumanė ką kita: jie paleido gandą, kad tai Vokietija nė nemananti duoti lietuviams savastovybės, o Žemaičių vyskupą skaudžiausiai nubaudę už tai, kad jis išdrįsęs svajoti apie nepriklausomą Lietuvą ir prašyti Vokietijos vyriausybės pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Ta vyskupo pabauda esanti tokia didelė, kad vyskupas pats vienas neįstengiąs išsimokėti; todėl ir kunigai rinksią iš žmonių aukų tai pabaudai užmokėti. Be to, lenkininkai, drauge su žydais gąsdina lietuvius, kad tai tuojau imsią per prievartą Lietuvos vyrus į kariuomenę ir varysią vakarų frontan.

Patyręs, kad tokių nesąmonių yra pasklidę ir apie Karmėlavą, kun. Š. perspėjo žmones, kad neklausytų tų begėdžių agitatorių, nurodydamas, kad jie trokšta Lietuvai pridirbti piktenybių: patarė laikytis vienybėje su tais, kurie tikrai rūpinasi Lietuvos ateitimi. Pasakė stačiai, kad, jeigu kokie lenkai prasimanys rinkti aukų neva vyskupui pagelbėti, tai tas aukas jie sunaudos tik tamsiems lenkininkų tikslams, kaip buvo sunaudoti ir per klastą išgauti parašai.

Lenkininkai pradžioje buvo išėję iš bažnyčios, bet paskui vėl sugrįžo. Prakalba padarė didį įspūdį ne tik į lietuvius, bet ir į vadinančiuosius save lenkais, kuriuos kalbėtojas pavadino nutautusiais broliais, ilgainiui pargrįžtančiais į savo tautą.

Šaltinis: Nešvari lenkų agitacija Lietuvoje. (1918, Balandžio 9). Dabartis (43), p. 1. [žiūrėta 2018-03-25] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23855&seqNr=1