1918 m. birželio 11 d. | Gabrielė Petkevičaitė-Bitė | Dienoraštis: karo pasekmės

Žinojau ir žinau, jog karas tai viso pikto sėjikas. Mažiau Panevėžy savo akimis, kiek užkrėstų bjauriomis ligomis prostitučių laikoma ten kaip laukiniai žvėrys už geležinių vielų tvoros…Bet kad tas bjaurumas jau ir sodžiuje skleistųs, manyti neėmė noras

Žinojau ir žinau, jog karas tai viso pikto sėjikas. Mažiau Panevėžy savo akimis, kiek užkrėstų bjauriomis ligomis prostitučių laikoma ten kaip laukiniai žvėrys už geležinių vielų tvoros…Bet kad tas bjaurumas jau ir sodžiuje skleistųs, manyti neėmė noras.

Tuo tarpu vakar ateina apysenė užkimusiu balsu, prašo vaistų. Gerklė skaudanti.

Žiūriu į tą gerklę ir nieko nesuprantu. Nieko panašaus savo gyvenime nebuvau regėjusi. Lyg mažyčių spenelių priaugusi. Sakau atvirai

-Vaistų duoti negaliu, nes nesuprantu, kuo tu sergi. Važiuok pas mokytą daktarą.

Prasidėjo verkšlenimas, prašymas, pagaliau tvirtinimas, kad ji jau buvusi, bet nieko „nemačiją“ mokyti daktarai.

-Jei mokyti „nemačija“, tai aš tuo dar mažiau „mačysiu“, – kartoju kaip visados, kad ligos nesuprantu arba nedrįstu patarimo duoti.

Bet boba manęs nepaleidžia. Verkia, dreba, o aš irgi gerokai pramokusi su ligoniais rietis, nenusileidžiu. Šitaip tampomės geroką valandą, o ji kaži kaip akiplėšiškai užsispyrus šaukia:

-Ko čia vaistų gaili?…užmokėsiu! Dykuo neprašau, kad duotumei. Negailėk!

-Vaistų tau negailiu. Tik nežinau, iš kurio buteliuko pilti.

Galų gale, įsitikinusi, kad manęs neprivers nusileisti, šnibžda:

-Tai jau pasakysiu visą pradžią…Jojau ant liesos kumelės…

Sumečiau tuojau, kas yra. Aišku, jog vaistų tuo labiau duoti negalėjau. Išėjo ligonis supykusi,  aš nusiunčiau vokiečiams žinią, kad vežtų ją gydyti į Panevėžį.

Tai net į tolimus nuo miestų kampus tas karas atnešė tokių žiedų…O mano a.a. tėvelis, gydęs 52 metus, tik vieną vienintelį sodietį matė ta liga užsikrėtųsį. Jei pasitaikydavo ta nelemtoji civilizacijos liga, tai tik rusų valdininkų arba dvarininkų tarpe. Ir tėvelis man jos neparodė.

 

Jau seniau gavau iš pirmųjų pas mane gyvenusių vokiečių vėl laiškutį. Perkelti į Prancūzijos frontą. Vargšeliai! Taip bijojo ten pakliūti. Kol kas visi gyvi ir Puziniškio neužmiršta.

Turgus Panevėžyje.


Šaltinis: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Karo meto dienoraštis III tomas. Panevėžys, 2008 m., p. 317-319.