1918 m. birželio 11 d. | Naudingi pamokinimai

Kodėl pasaulyje yra ir tokių, kurie nėra nė laimingi, nė nelaimingi? Todėl, kad jie nenorėjo būti visai blogi, o neturėjo drąsos būti visiškai geri. Jie svyruoja tarp ydų ir dorybės, o taipo jau ir tarp pasitenkinimo ir visokių vargų. Tie geri darbai, kurių jie yra padarę, taip atsimoka, kaip ir nuodėmės, kurios juos slegia. Jei nori būti visiškai laimingas, būk ne pusiau geras, o visai geras!

Jei žmogus netikėtų, kad jis patsai gali savo laimę susitverti, tai jis taip stropiai nedirbtų pagerinti savo būvimui šiame pasaulyje; jis apsileistų ir tiktai lauktų laimės nusileidžiant iš dangaus. Kas nedirba, negauna algos; kas nevargsta, neturi naudos; kas neatsargus, tas visados pavojuje.

Visagalis Dievas nenorėjo, kad žmogus ant žemės būtų dykas; todėl Jis žmogui davė laisvo noro ir išminties, kad jis patsai stengtųsi pažinti, kuris kelias yra geresnis ir kad juo eitų. Dievas žmogui dargi atsiunčia vargų, kad vargas jį pamokintų gyventi. Vargas žmogų priverčia ieškotis maisto žemėje, statytis sau trobą ir įsistatyti įstatymus, kad galėtų ramiai ir taikiai sugyventi su kitais.

Dievas yra suteikęs žmogui išminties ir jėgų, kad jis patsai susitvertų sau likimą ant žemės. Todėl būtų aklas darbas, jeigu žmogus, visai atsidėjęs ant Dievo, paliautų rūpinęsis patsai savim, pasitikėdamas, kad Dievas jam ir taip duos visa, ko tik jam reikia šiame pasaulyje. Tas yra tinginys, o ne Dievą mylįs žmogus, kuris mano, kad vien tiktai maldomis tegalima įgyti laimingumas, turtai ir garbė, ir, trokšdamas amžinojo išganymo, užmiršta, kad Dievas yra jam davęs išminties ir jėgų, idant jisai ant žemės būtų naudingas. Tikras kvailumas visa ko laukti iš Dievo, o ne iš savęs; negalima žemiškosios laimės norėti iš kitur, jos tiktai reikia siekti darbštumu, tvarka ir taurumu.

Žmogus patsai susitveria savo likimą, ir jo laimingumas arba nelaimingumas nuo jo paties pareina.

Dievas yra jam suteikęs laisvo noro, išminties ir jėgų, įgyti turtui ir malonumams žmogus ir yra gavęs gudrumo, o pasiekti palaimai turi išminties. Dieviškasis viso pasaulio įstatymas pamatuojasi tuo, kad gero darbo esti ir geros pasekmės, o blogo darbo blogos pasekmės, kurios žmogų pagalios nuvaro į prapultį.

Todėl, kas tik nori gero ir gerai daro, tas bus gerų pasekmių tvėrėjas.
Geras darbas yra kaipo gera sėkla, kurią mes sėjame į savo gyvenimą; jis atneša mums gerų vaisių. Gerų vaisių mes patys pasigaminame gerais savo darbais, iš kurių paskui turime didžiausio džiaugsmo ir tikrosios laimės. Atsitinka, kad mes kartais ir prarandame žemiškus savo turtus, atsitinka, kad mes per kokį nelaimingą vyksnį prarandame tą savo gerovę, kurią jau buvome įgiję. Tatai mums esti skaudu; bet tatai negali iš mūsų atimti vidujo mūsų pasitenkinimo: mes vėl veikiai palinksmėsime, nes Dievo suteiktoji išmintis mums pataria nevertinti pervirš pragaištingų žemės turtų.

Tiktai tas, kurs nežino savo paties vertybės ir nepermano teisybės, kuris už vieną smaguriavimą atiduoda savo laimę, tas, netekęs žemiškų savo turtų, gali prarasti savo sielos ramybę ir pasitenkinimą. Yra tokių žmonių, kurie, nenorėdami gyvenime nustoti kūniškojo smaguriavimo, patys sunaikina savo gyvybę.
Visa ko gero esti geros ir pasekmės. Teisingas, doras žmogus, kuris padeda vargstantiesiems, esti mylimas tų, kurie yra turėję progos jį pažinti. Jei jam atsitinka kokia nelaimė, jam paduoda ranką tie, kuriuos jis yra gelbėjęs iš bėdos. Kas negerbia rūpestingos, taurios, geros šeimos motinos! Visi mėgsta dorybę, dorus vaikus, gražų jų apsiėjimą su tarnais, su pažįstamais ir kaimynais. Verčiau yra būti nuolankiam, negu pasipūtusiam.

Visų gerų darbų esti geros pasekmės. Mes nevisados žinome, kas tikrai gali būti naudinga; bet žinome, kas yra teisinga ir dora. Mūsų protas gali kartais klysti, bet mūsų sąžinė neklysta niekados.

Piktų darbų piktos ir pasekmės, ir nuveda į pražūtį. Kas dirba piktus darbus, tas varo patsai save į vargus. Tatai patvirtina ir mūsų gyvenimo prityrimai. Pažiūrėkime į trokštančiuosius garbės: jie žūva kovoje ir nerimastyje; pažiūrėkime į šykštuolius: jie trokšta prie pat versmės. Pažiūrėkime į ištvirkėlį: jo veidas išblykšęs, iš akių tryška nuodai, kurie užnuodijo jo kraują ir suardo jo dirgsnius. Pažiūrėkime į girtuoklį: jo mintys aptemdintos, jis apsėstas ligų ir be laiko numiršta. Pažiūrėkime į prigaviką: visi nuo jo bėga, jis neturi draugų ir kiekvienas jam linki pražūties. Pažiūrėk į išdidųjį metelninką: jis, išsimetęs turtą, eina elgetauti pas tuos, į kuriuos pirma iš aukšto žiūrėjo.

Kodėl pasaulyje yra ir tokių, kurie nėra nė laimingi, nė nelaimingi? Todėl, kad jie nenorėjo būti visai blogi, o neturėjo drąsos būti visiškai geri. Jie svyruoja tarp ydų ir dorybės, o taipo jau ir tarp pasitenkinimo ir visokių vargų. Tie geri darbai, kurių jie yra padarę, taip atsimoka, kaip ir nuodėmės, kurios juos slegia. Jei nori būti visiškai laimingas, būk ne pusiau geras, o visai geras!

Kaip nedorėlis patsai prisidaro sau vargų, ligų, neramumo ir sielvartų, taip ir teisingasis gali sau susitverti nesugriaujamą laimę ir gerovę, kurios iš jo negali atimti jokio žmogaus jėgos.

Šaltinis: Naudingi pamokinimai. (1918, Birželio 11). Dabartis (70), p. 4. [žiūrėta 2018-05-29] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23853&seqNr=3