1918 m. birželio 13 d. | Pranciškus Žadeikis | Badas

13 birželio dieną mano darbininkas Pranas Macevičė, nuvažiavęs į Ružupio malūną, matė, kaip viena moteriškė atsinešė malti bent sietuvę rugių visai žalių. Tai matydami, visi piktinosi, net ir patys vokiečiai. Laukuose vos tik užmezgusios bulvės buvo tuojau kasamos.

Visų sunkieji mėnesiai pragyventi buvo du: gegužis ir birželis, dėl to, kad senoji duona tuo laiku jau baigėsi, naujosios gi dar nebuvo. Skuodo bėdnuomenė tuo metu daug kentėjo, jai prisiėjo gyventi tik vokiečių duodamaisiais miltais, kokie gi tie miltai buvo, visi gerai atmena: per pusę su pelių ir žiurkių mėšlais. Šiaip duonos pasipirkti buvo beveik negalima: rugių pūras jau kainavo lig 120 rublių, miežių – 30 rublių, bulvių – irgi 30 rublių, svaras duonos – 70 kapeikų.

Be galo daug eidavo elgetų, bent 20 į dieną, ir kokiai vienuoliktai prisieidavo duoti į pietūs.

Skuode sudarėme Pašalpos komitetą, į kurį įėjo po du atstovu iš kiekvieno sodžiaus, kurių pareiga buvo daboti, ar kas nekenčia bado. 13 birželio dieną mano darbininkas Pranas Macevičė, nuvažiavęs į Ružupio malūną, matė, kaip viena moteriškė atsinešė malti bent sietuvę rugių visai žalių. Tai matydami, visi piktinosi, net ir patys vokiečiai. Laukuose vos tik užmezgusios bulvės buvo tuojau kasamos.

Lietuvos kaimas, XX a. pr.

Šaltinis: Žadeikis, P. Didžiojo karo užrašai, Vilnius, 2013, p. 349-350.