1918 m. birželio 18 d. | Kaip susidarė Lietuvos žemės paviršius

Tiktai Lietuvoje viskas galima dar matyti šiek tiek senoviniame savo pavidale. Upės, pelkės, ežerai, ir kalnai dalinai dar tebėra išlikę kaip iš žilos senovės, neatsimainę.

Keliaudami per šiaurinę Vokietiją ir per Lietuvą pastebėsime, jog pervis toje šalyje, abiejose žemėse esti daug vienodumo žemės paviršiaus išvaizdoje ir sulig sudėjimo žemės sluoksnių. Tiktai Lietuvoje viskas galima dar matyti šiek tiek senoviniame savo pavidale. Upės, pelkės, ežerai, ir kalnai dalinai dar tebėra išlikę kaip iš žilos senovės, neatsimainę. Ir šiaurės Vokietijoje, ir Lietuvoje žemės paviršius yra susidaręs vienopu būdu žiloje senoje gadynėje. Dabarties gadynė geologų (mokslininkų apie žemės susidarymą ir jos sudėstymą) vadinama alluviumu. Gadynė, kuri yra buvusi prieš tai, navadinama diluviumu. Diluviumo gadynė daug kuo skiriasi nuo mūsiosios pasaulio gadynės.

Anais amžiais visą šiaurinę Vokietiją, Pabaltijį, Lietuvą ir Lenkiją dengė stora ledų karta, kuri kartais vėl ir nutirpdavo. Ledai iš šiaurės, iš Skandinavų kalnynų, stumdavosi žemyn į pietus. Kada šaltis atsileisdavo, pasidarydavo potvynis, ir kadangi pietų kraštas guli aukščiau, tai iš čia vandens nuo ištirpusio sniego ir ledų tekėdavo šiaurėn. Ledas plaukdamas vandeniu irgi pasileisdavo eiti šiaurėn, srovės nešamas. Vokietijoje mokslininkai net yra susekę, kiek kartų ledai paeilium iš šiaurės yra atkakę iš čia ir vėl paskui nutirpę. Lietuvoje dar tiek žemės paviršiaus sluoksnius nėra ištyrinėję ir todėl tiek tikrų žinių dar neturi. Tąsyk, kaipo tvirtina mokslininkai, Baltijos jūra buvusi seklesnė, negu dabar. Ledai parėję Lietuvon, Vokietijon ir t.t. iš Švedijos, Norvegijos ir iš Suomijos krašto.

Lietuvoje žemė maždaug visur esti panašios išvaizdos, kaip apie Kauno kraštą. Toliau į pietus nuo Kauno per Lietuvą į Prūsus eina kalnų volas, kuris esti kalvotas, maždaug kaip ir pas Kauną žemės paviršius, ir susidaro didesnėje dalimi iš molio, smėlio, žvigždrų ir pavienių akmenų.

Tie kalnai atsiradę per tai, kad ties čia ledai buvę susikimšę ir stovėję ant vietos ilgą laiką, kol pagalios čia ir nenutirpę. Mokslininkai tvirtina, kad po anais ledų slėniais buvę prišalę daugokai žemės, grimzlių, akmenų. Ledui ištirpus, visa tat čia nusileidę į dugną, ir per tai kas kartas labiau iškilę kalvų, kalnelių. Taip pat atsiradę ir Lietuvos bei Prūsų einamasis kiaurai per visą šalį kalvų gubrys. Žemės ir t.t., ką buvo prišalusios po ledumi, vadinama morėnėmis.

Taipo ledai, atuodrėkio metu, susikimšę įvairiuose kraštuose, ir vis tokiose vietose pasidarę kalvų, kalnelių. Gi kitur, kame ledo slėnis buvo pervis lygus, ledui ištirpstant, po juomi prišalusios žemės irgi pasileido ant dugno, ir taipo pasidarė lygi karta užneštų žemių – dumblų, smėlių ir t.t. Vidur ir Lietuvoje galima užeiti žvirgždynų ir akmenynų. Visa tat ir didi moliniai sluoksniai su kalvomis žiloje senovėje yra atnešta ledų iš šiaurės.

Visame Kauno krašte žemės paviršius yra susidaręs tokiu pat būdu. Palei Nemuną tatai galima gerai pastebėti, iš kurių sluoksnių yra susikrovusi žemė. Abiem pusėm, palei vidurinį tekėjimą, statūs Nemuno krantai turi taip 40 ligi 50 meterių aukščio. Tarp tų aukštųjų krantų ir upės krašto eina slėnis, vienur siauras, kitur kiek platesnis. Pavasaryje tą slėnį dažnai apsemia vanduo. Statūs krantai išrėžyti daubų, kuriomis iš laukų bėga sniego ir lietaus vanduo.
Tarp Gardino ir Rumšiškės Nemunas persiskverbia per einantįjį kiaurai per Lietuvą ir Prūsus kalvagūbrį. Čia ta upė kiek siauresnė ir vanduo labai sraunus. Bet žemiau Kauno pasroviui Nemunas vėl eina platyn ir teka lėčiau. Per tai srovė nebegali panešti daugybės drumzlių, ir tose įvairiose vietose, kame vanduo platus ir lėčiau teka, nugrimsta dugnan. Tokiu būdu upėje atsiranda seklumų ir smėlio kalvų, kurių daugel yra Nemune žemiau Kauno.

Šaltinis: Kaip susidarė Lietuvos žemės paviršius. I. (1918, Birželio 18). Dabartis (73), p. 3. [žiūrėta 2018-06-05] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23850&seqNr=3