1918 m. birželio 25 d. | Iš Liudvinavo padangės

Pradžia gyvenimo, praūžus karo vėsulai, buvo labai sunki; daugumas atsirado vargingame padėjime, neturėjo ne tik savo pastogės, bet, kas svarbiausia, nė duonos, duoną turėjo pirktis per du metu net daugumai ir ūkininkų.

Bet ačiū Dievui, kurie nežuvome nuo granatų, badu nė vienas nemirėme, šiandien jau ir mums matosi šviesesnė ateitis, gal ir mes nepoilgo pakilsime ir ant griuvėsių pradėsime naują gyvenimą.

Liudvinavas yra tai miestelis tarp Marijampolės ir Kalvarijos, ant Šešupės kranto prie plento į Simną. Parapijoje prieš karą gyventojų skaitėsi 4.000.

Prieš karą žmonės čia gyveno gražiai ir turtingai, nes apylinkėje žemė derlinga. Karas viską atmainė: pavasarį 1915 m. 6 mėnesius pas mus buvo karo mūšių laukas, užtat darydami apkasus geriausius laukus iškasinėjo grioviais, dėl karo reikmenų išdeginta beveik visas miestelis, taip pat bažnyčia ir visos klebonijos trobos. Parapijoje išdeginta bemaž trečdalis sodybų, o kur liko trobos, labai buvo naikinamos, nes ėmė medžiagą apkasams; laukai liko nesėti, o kur buvo užsėta, užsėliai buvo naikinami; gyventojai su labai mažomis išimtimis buvo išvaryti iš savo gyvenamų vietų; reikėjo bastytis po svetimus kampus, taip, kad šita parapija galima priskaityti prie labai nukentėjusių.

Atsitraukus rudenį 1915 m. rusams, žmonės kaip galėdami skubėjo namo. Kurių trobos buvo likę nors ir apdraskytos, taisė, kad turėtų žiemai pastogę,o padegėliai turėjo glaustis prie kitų. Iš tarpo padegelių, kurie buvo sąmoningesni, turėjo daugiau gėrybės ir ėmėsi susyk prie darbo, tie jau pasistatė šiokias tokias trobeles, bet gaila žiūrėti. Atsiminus kokios trobos buvo pirmiau tose vietose. Bažnyčios nėra, tik padaryta laikina koplyčia raštinės name, kur iki šiol yra atliekamos pamaldos. Rengiamės statyti naują koplyčią šventoriuje.

Jonas.

Šaltinis: Iš Liudvinavo padangės (1918, Birželio 25). Lietuvos aidas 71 (119), p. 4. [žiūrėta 2018-06-12] Prieiga internete:http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66462&seqNr=4