1918 m. birželio 25 d. | Petras Variakojis | Specialinės mokyklos

Bendrojo švietimo įstaigos, kaip gimnazijos, mums tikrųjų darbininkų jau neduoda. Bendro mokslo įgijęs dar negalės būti kooperatorius, agronomas, technikas, matininkas ir t.t., jie negalės imtis gyvenimo praktikos darbo. Gi tokių darbininkų mums reikia tuojau, ir tas reikalas, paėmus valdžią į savo rankas, bus be galo didis. Atsižvelgiant į tai, mums reikia steigti kiek galima daugiau specialinių vidurinių ir žemųjų mokyklų, tai pat įvairių kursų

Karui siaučiant šalies gyvenimas pakriko. Gaivinąs tautą kultūrinis darbas mokykloje ir apskritai kultūrinėse įstaigose susitrukdė. Daugumas švietimo bei kultūrinių įstaigų užsidarė arba buvo išgabentos Rusijon. Sykiu su jomis žymus būrys inteligentinių pajėgų turėjo apleisti Lietuvą ir nuvažiavus svetimon šalin svetimiems dievams tarnauti. Tuo tarpu likusios Lietuvoje kultūrinės pajėgos neturėjo galimybės įstumti šalies į kultūrinį gyvenimą, nors į tą pačią vagą, kaip buvo prieš karą, žinoma, svetimų antkryčių atsikračius. Likusieji čia inteligentai spietėsi krūvon ir dirbo svarbiausią darbą Lietuvos nepriklausomybei iškovoti. Mažas būrelis žmonių, turėdamas begales darbų, nespėdavo aprėpti visų klausimų, kurie savaime iškyla aikštėn bekovojant už Lietuvos valstybės atstatymą. Dabar aplinkybės šiek tiek persimainė ir kasdien mainosi; berods, esama jau daugiau pajėgų, daugiau darbininkų ir šiuo momentu, berods, galima visi klausimai judinti, plačiai jie rišti ir gyveniman vykinti. Sugrįžę ir tebegrįžtantieji iš tolimos Rusijos mūsų tremtiniai inteligentai kupini pasišventimo, gero noro tautos labui dirbti; atsiveža žinių, reikalingų valstybės gyvenimui kurti. Kiekvienas buvo ryžęsis stoti į darbą. Kas, rodos, galėtų tam kliudyti ir priešintis, juo labiau, kad nualinta karo šalis reikalauja milžiniško darbo. Bet matome visai kita. Gyvenime „sapnų karalijoje“. Tikroji motina tarytum pamotė. Nedarbas inteligentų pajėgoms šiuo momentu daiktas nepakenčiamas. Reikalinga nors dalis įtraukti į priruošiamąjį darbą. Likusieji kaimo inteligentai ir šiaip geriau apsišvietę kaimiečiai griebėsi liaudį šviesti. Šis darbas iki šiol tebėra vienintelis kaimo inteligentinėms pajėgoms. Tiesa, tai šen, tai ten iš naujo pradeda darbą įvairios organizacijos, arba susikuria naujosios – šalies gyvenimas pradeda busti ir inteligentinėms pajėgoms platesnė dirva atsiranda. Bet vis tik organizacijų bei draugijų veikimas apmiręs, nes tai pareina nuo aplinkybių, ir galima sakyti, kad tikriausias kol kas buvo darbas tik liaudies mokyklose, progimnazijose ir gimnazijose.

Kiekvienam tačiau aišku, kad kuriant valstybė reikia daug įvairių pajėgų paruošti. Reikalingas būrys gerų darbininkų ir organizatorių, nusimanančių visose valstybinio gyvenimo šakose. Nuo jų miklumo, mokėjimo darbą dirbti, pasišventimo krašto gerovei, pareina valstybės gyvavimas, jos patvarumas. Ir todėl jau metas mums įvairių šakų žinovais bei specialistais pasirūpinti. Bendrojo švietimo įstaigos, kaip gimnazijos, mums tikrųjų darbininkų jau neduoda. Bendro mokslo įgijęs dar negalės būti kooperatorius, agronomas, technikas, matininkas ir t.t., jie negalės imtis gyvenimo praktikos darbo. Gi tokių darbininkų mums reikia tuojau, ir tas reikalas, paėmus valdžią į savo rankas, bus be galo didis. Atsižvelgiant į tai, mums reikia steigti kiek galima daugiau specialinių vidurinių ir žemųjų mokyklų, tai pat įvairių kursų.

Pirmoje eilėje turi būti atgaivintos senosios specialinės mokyklos, kaip antai: Kauno ūkio vidurinė mokykla (Dotnuvos), chemikų-technikų mokykla Vilniuje, Joniškėlio ūkio mokykla, Raseinių ūkio mokykla, Bubių pienininkų mokykla ir t.t. Be to, turime įsteigti matininkų mokyklą, arba kursus, girininkų mokyklą, komercijos ir prekybos mokyklų ir t. t. Toliau turi būti sudaryti kursai ūkio trobesiams statyti, geležinkelių, pašto tarnautojams paruošti ir t. t. Ūkio mokykloms įvairių rūšių reikalinga žemė, reikalinga sūkis, todėl jos tenka steigti dvaruose, žinoma, geriausia ten, kame jos buvo prieš karą.

Mes turime taip pat rūpintis, kad kaip galima greičiau ir patį kaimą suspecializuotume, praplėstume ūkininkų akiratį ir padarytume kaimiečius gerais organizatoriais, žinančiais savo dalyką. Reikalinga kaimas išmokyti augalai veisti, gyvuliai auginti, reikia išmokyti geriau žalia medžiaga namie suvartoti, kad nereikėtų jos perdirbimui į svetimus kraštus gabenti. Reikalinga, kad ūkininkas nusimanytų technikoje, prekyboje, technologijoje, augalų sekcijoje ir t.t., reikalingų, kad mūsų ūkininko akys būtų šviesios ir negalėtų jo apdumti vertelga ir svetimtautis. Mūsų šalies gerovė pareina iš kaimo ir iš jo sumanumo. Ir čia didžiausią darbą galima nudirbti specialinės įvairių rūšių ūkio mokyklos, kursai, paskaitos sykiu su bandymo laukais, tyriamaisiais laukeliais ir t.t. Tokios mokyklos didžiausios vertės įgyja ir dėl to, kad jos stovi prie pat gyvenimo, gvildo dienos klausimus.

Todėl skubėkime gaminti Lietuvai ūkio specialistų!

Agr. P. Variakojis

Komercijos mokykla Kaune 1915-1916 m. (nuot. http://galerija.ktu.lt/index.php/Kita/Muziejus/Parodos/Universiteto-paveldas-Pirmieji-r-mai/1karas)

Šaltinis: Variakojis, P (1918, Birželio 25). Specialinės mokyklos. Lietuvos aidas 71 (119), p. 1-2. [žiūrėta 2018-06-12] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66462&seqNr=1; http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66462&seqNr=2