1918 m. birželio 25 d. | Wilhelm Kahmann | Nuo Kauno ligi Jurbarko

Visur, kame tik mūsų garlaivis stojo prie kranto, pakraštyje stovėdavo daugelis žmonių, ypač jaunimo, kurie nė savo giminių nelydėjo į garlaivį, nė iš garlaivio laukė ko atvažiuojant. Jie ateina taip, iš žingeidumo, gal tikėdamiesi netyčia sulauksią parkeliaujant į savo kraštą ko mylimo, kurio jau seniai laukia.

Buvo gražus vasaros rytas, kaip aš išplaukiau garlaiviu iš Kauno į Jurbarką. Kaune dar tebebuvo nakties tyla. Buvo penkta valanda. Mieste žmonės nekelia taip anksti, kaip sodiečiai. Einant gatvėmis, tarp aukštų namų aiškiai garsas atsimuša nuo kiekvieno žingsnio. Nemune stovi garlaivis, laukdamas keleivių. Iš lėto susirinko taip 40 keleivių, kurie rengėsi bėgti tuo garlaiviu. Buvo čia keletas kareivių, važiuojančių aplankyti giminių, tie ketino plaukti Prūsų Lietuvon ir ketino garlaiviu važiuoti Tilžės miestan. Ir keletas lietuvių, grįžtančių iš Rusijos, buvo atvykę garlaivin su savo daiktais ir ryšuliais. Jie karo metu buvo kareiviavę rusų kariuomenėje ir dar tebevilkėjo rusiškomis mandėromis. Bet jie malonėtų kuo greičiau šitą apdarą numesti ir apsivilkti laisvų žmonių drabužiais ir namie vėl pradėti dirbti ūkio darbus. Labai jie yra išsiilgę namų. Dabarties jie laimingi, nes netrukę jie pasimatys su savaisiais. Garlaiviu važiuoja ir keletas pirklių žydų, keletas moksleivių ir kitokių šio krašto gyventojų.

Garlaivis garsiai kaukia ir ima trauktis nuo kranto. Ratai ima suktis, šniokšdami ir puškuodami, bangos iš upės vidurio eina į šalis ir į krantus. Pakraštyje skalbėja skalba savo skalbinius, bet nuo bangų turi pasiskubinti pasitraukti šalin, [prie] sausumos. Užpakalyje iš lėto dinsta miestas su savo bokštais. Ilgiausiai matyti dailus viešojo namo bokštas ir du baltu bokštu Jezuvitų bažnyčios. Čia Nemuno vaga daro vingį ir taipo už aukštų krantų miestas visiškai išnyksta. Dabarties keleivis gali ramiai žiūrėti į gražius Nemuno krantus. Jie iš tikro labai gražūs. Upė ramiai sau teka. Abipusiai, aplieti ryto saulės spinduliais kalneliai, tarytum nori susisiekti su kits kitu ir pasisveikinti už rankų. Krantai labai įvairūs. Yra čia kalvų ir kalvelių visokio didumo ir išvaizdos. Vienas didokas kalnas stačiais krantais stovi palei pat upę. Yra ir apaugusių giria kalvų ir kalnelių, apžėlusių žalia žole, kai kur matyti ir visai plikų smėlio kalvelių. Tarpe tų kalvų žemai eina lygios lankos, kame, palei anas kalvas, matyti žmonių trobelių. Mat, žmonės jau nuo žilos senovės yra prityrę, jog čia malonu gyventi, todėl ir pasistatė sau namelių. Šlaituose ganosi kaimenės ožkų, kuomet karvės, avys ir kiaulės atsargiai liekasi apačioje, žalioje paupio ganykloje. Priėdusios karvės, įsibridusios į upę, kame seklu vandens, atsivėsinti. Priėdusios, jos stovi sau ant vietos, gromuliuodamos žiūri vis į vieną daiktą, tarytum giliai užsimąsčiusios. Kai kurios nepaboja nė plaukiančio pro jas garlaivio, nė keliamų jo vilnių.

Paupiais ant kalvučių kai kur matyti ir siūbuojančių nuo vėjo javų. Tarytum vėjas nuo upės siekia savo rankomis į krantus ir, braukdamas per javus, savo įpročiu daro bangas panašiai į banguojantį, sujudintą upės paviršių. Tokia kalnuota žemė dirbti, turbūt, nelengvas daiktas. Bet ūkininkas darbo nevengia, ir stropiai darbuojasi numylėtojo savo krašto dirvoje.

Garlaivis pribėgo pirmąją stotį – Zapyškį. Čia, pakilioje vietoje, tarpe aukštų medžių vainiko, stovi seniausioji Lietuvos bažnyčia aukštu stačiu stogu. Ji mūrinė ir be jokio bokšto. Pamaldų jau čia nelaiko. Ant kalno, už sodžiaus, buvo pastatę naują bažnyčią, jos dabar telikę tiktai liūdni griuvėsiai. Šitą bažnyčią karo metu sugriovė rusai. Garlaivis bėga tolyn, atsargiai plaukdamas tarp kyšančių iš vandens ženklų, kurie rodo upės seklumas. Bet tokiu būdu garlaivis turi bėgti tai į vieną pakraštį, tai į kitą. Tai yra rusų vangumo pasekmė, kurie nieko nedarė, kad ištaisius, pagilinus Nemuno vagą.

Priekyje iš tolo matyti aukštai iškilę dailios bažnyčios bokštai. Trunka pusę valandos, kol garlaivis priplaukia aną vietą. Tai Vilkijos miestelis. Triobos pastatytos aukštoje įkalnėje, gi ant pačio virškalnio stovi bažnyčia. Visas miestelis daro gana malonaus ir ramaus įspūdžio Didi graži Vilkijos bažnyčia paliudija didį lietuvių aukingumą ir gilų jų tikėjimą: menki sodiečiai sugebėjo sudėti tiek pinigų pastatyti tokiai bažnyčiai. Šiandien sekmadienio rytas: Varpai gaudžia, siųsdami graudų savo balsą per kalvas ir daubas į tolį, kviesdami visus atsilankytų Dievo namuosna. Visur keliais ir takais matyti žmonių einant į bažnyčią. Vyrai žengia ramiai, moters ir mergaitės apsitaisiusios šviesiais drabužiais, galvas apsigobusios šviesiomis skarelėmis. Saulė, varpų gaudimas, šventadieniškai apsitaisę žmonės ir švelnus amžinasis pluiškėjimas upės srovės – visa išvien, lyg susitarę, skelbia Aukščiausiojo garbę.

Laivas pro Vilkiją bėga tolyn. Užpakalyje dar ilgai matyti du aukštu to miesto bažnyčios bokštu. Ties mažesniaisiais sodžiais panemunėse, kame garlaivis prie kranto nesuka, nuo kranto prie garlaivio vis atsivaro mažas laivelis ir į garlaivį įsodina po keletą naujų keleivių arba priima iš garlaivio. Kas kartas tie laiveliais priima garlaiviu atėjusius pašto siuntinius. Tarp siuntinių vis priima ir vieną „Dabarties“ laikraščio ryšelį. Tasai ryšulys privalėtų būti dar storesnis, nes dar yra daugelis gyventojų sodžiuose, kurie laikraščių neskaito. Tie maži laiveliai, traukdamiesi nuo garlaivio, baisiai siūbuoja, kad baugu žiūrėti. Būtinai reikėtų įsitiekti kiek didesnių laivų iškelti ir įkelti keleiviams.

Už Vilkijos garlaivis priplaukia kitą didesnę vietovę, miestelį Veliuoną. Veliuona – tai ilgas, siauras miestelis ant aukšto kranto viršaus. Keletas išgriautų ir dar neatstatytų trobų primena, kad ir šitame gražiame žemės kampelyje yra siautusi karo audra. Šiaip panemunė nuo karo nedaug tėra nukentėjusi, ir dabarties čia giliausia ramybė. Palei vandenį tupi daug meškeriotojų ir kantriai laukia, ar neužkibs žuvikė, kol pagalios jų maišelis nesipildo. Garlaivis dažnai apsilenkia su sieliais, kurie lėtai plaukia pasroviui. Turbūt, tai labai nuobodus darbas tas sielininkavimas, vadinasi, valdymas sielių, kad jie plauktų vis viduriu. Bet sielininkai matyti linksmo būdo; kiti jų traukia linksmai savo daineles. O vilnių šniokštimas pritaria jų dainoms. Nakčia jie miega mažose palapinėse, kurią yra pasistatę ant sielių. Ties viena vieta sielį varo prie krašto. Ten stovi ant kranto lentpjūvė, todėl medžius velka į krantą pjauti. Bet nuo atsiritančių nuo garlaivio bangų ima judėti, siūbuoti palaidieji medžiai. Sielininkai šokinėja nuo medžio ant medžio, idant atlaikius juos, kad jų nenuneštų srovė. Bet čia vienam nepavyksta: jis paslysta ir virsta aukštinokas į vandenį. Bet tai nedidelė bėda: jis vėl pats gali išsikapanoti ir šlapias, kaip vanta, vėl kimba į savo darbą.

Paskui garlaivis bėga pro Raudonėnų sodžių ir kairėje pro Gelgaudiškį. Šitas sodžius išrodo beveik kaip Vokietijos kaimas. Toliau išvystame Skirsnemunės bažnyčkaimį, kuriame taipo jau graži bažnyčia. Daugel važiavusių garlaiviu jau seniai išlipo. Dabar toli pryšakyje matyti Jurbarko miestelis, kame ir mes lipsime lauk. Nuo čia garlaivis dar bėga pusę valandos ligi paribio miestelio Smalininkų, jau vokiečių pusėje. Čia jau pasibaigia mūsų garlaivio kelionė. Jurbarkas grakštus miestelis, čia gyvena apskričio viršininkas. Bažnyčia iš vidaus ypatingai šviesi, dailiai nubaltinta ir švari. Miestelio gatvės išgrįstos akmenimis ir švariai nušluotos. Nors čia gyvena daugel žydų – bet lietuvių gaivalas dar gana stiprus ir Jurbarkas galima teisingai vadinti lietuvių miesteliu.
Visur, kame tik mūsų garlaivis stojo prie kranto, pakraštyje stovėdavo daugelis žmonių, ypač jaunimo, kurie nė savo giminių nelydėjo į garlaivį, nė iš garlaivio laukė ko atvažiuojant. Jie ateina taip, iš žingeidumo, gal tikėdamiesi netyčia sulauksią parkeliaujant į savo kraštą ko mylimo, kurio jau seniai laukia. Gal kiti tikėjosi, jog garlaivis jiems parneš kokių svarbių naujienų. Juk tikrai nuobodus išrodo buvimas tuose tolimuose sodžiuose; todėl gyventojams malonu, kad bent kartais išvysta svetimų žmonių, kad gali palydėti akimis praplaukiantį laivą ir pažiūrėti, kaip jis iš lėto nyksta tolumoje; ir savo vaidentuvėje jie tą laivą seka, kaip jis plaukia, kur toli-toli į nežinomą kraštą, gal ten, kame gyvena laimė, kurios taip trokšta kiekviena žmogaus siela. Visas mūsų gyvenimas juk tai ir yra, tarytum kelionė. Ta kelionė vieniems eina per žydinčius paupių slėnius, kitiems per nuobodžias, bėdningas lygumas. Gi tikrą patenkinimą ir laimę širdis teatras tiktai tuomet, kada gyvenimo laivas bus priplaukęs amžinybės krantus.

Garlaivio kelionė Nemunu. Kaunas, 1918 m. (nuot. http://www.akpool.co.uk/postcards/26496572-postcard-kaunas-kowno-kauen-litauen-hafenpartie-blick-auf-dampfer-canaria-memel)

Šaltinis: Kahmann, W. (1918, Birželio 25). Nuo Kauno ligi Jurbarko. Dabartis (76), p. 4. [žiūrėta 2018-06-08] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23847&seqNr=4