1918 m. birželio 26 d. | Max Wallraf | Pataisymai dėl Lietuvos

Kurše ir Lievuvoje karinės valdžios dar negalima pakeisti tų šalių gyventojų valdžia. Kariuomenės tikrumas demarkacijos linijoje, rekvizicijų reikalingumas ir kita kas privalo stiprios rankos, kurios iš tų šalių gyventojų negalima tikėtis.

Seime tęsė toliau antrąjį svarstymą vokiečių kanclerio, kanceliarijos ir užsienio reikalų ministerijos sąmatą.

Vidaus reikalų ministeris Vallrafas:

Kurše ir Lievuvoje karinės valdžios dar negalima pakeisti tų šalių gyventojų valdžia. Kariuomenės tikrumas demarkacijos linijoje, rekvizicijų reikalingumas ir kita kas privalo stiprios rankos, kurios iš tų šalių gyventojų negalima tikėtis. Šiaip yra berods suprantama, aišku ir teisėta, kad lietuviai geidauja savarankės valdžios. Daugumoje apskričių yra sudaryta padedamųjų tarybų. Jų sudarys daugiau ir jų darbavimosi sritį praskleis plačiau. Iš jų rinks komisijų patarti karinei valdžiai. Tai yra būsimojo plėtojimosi pradžia.
Karinė valdžia plačiose pavienių šalies valdybų srityse yra pavyzdingai pasidarbavusi ir iš to visai šaliai yra naudos. Vilniuje gyvena 100 000 žmonių, kurių 80 % pakankamai išmaitina minių valgyklos. Paėmus Rygą, prisidėjus Igaunijai [Estijai] ir Lyvžemiui ir pagrįžus tūkstančiams bėglių, kurie yra likę be nieko, karinės valdžios užduotis žymiai pasunkėjo.

Kad rekvizicijų negalima išvengti, tatai man pripažino ir lietuvių atstovai. Bet mes prie šaliečių gyventojų mokėsime tiek prisitaikinti, kad ir jie galės dalyvauti surašyme rekvizicijų. Vokiečių valdžia Lietuvoje vokiečių kalbą įvedė ne aiškinamąja kalba, o tiktai pamokų dalyku. Prieš sugniužtant rusų valdžiai, ten mokyklose buvo mokama ne lietuvių, o rusų kalba.

Susisiekime bus teikiama palengvinimų. Drausmė susisiekti tarpe apskričių galima pašalinti. Tatai jau ketino įvykinti. Laisvam susisiekimui tereikės tiktai vyr. rytų vado paso.

Netrukus bus leidžiama susirašinėti ir lietuvių kalba, kas buvo uždrausta ligi šiol tiktai dėl trūkumo vertėjų.

Barono von Falkenhauseno asmenyje man yra duotas padedamasis komisarius žinovas. Man savu prityrimu tos šalies padėjimas dar neteko pažinti. Aš rūpinsiuosi kiekvieną blogenybę kuo greičiau pašalinti. Ir kanclerio, ir komisarių, ir mano tikslas – ne varžyti, o užtikrinti Baltijos tautoms tvarką ir laisvę, neužmirštant paboti taipgi ir vokiečių reikalų. (Pritarimas)

[kitų Vokietijos politikų nuomonės:]

Atstovas Noske (socialistas): Mūsų priešuose vis dar tebevyrauja noras išnaikinti. Dėl tos priežasties vidujinėje politikoje mes kiek susiturime. Mes norime laimėti, kol priešai nesutinka taikytis, bet mes šiaip visuomet esame linkę taikytis, vokiečių tautos neįveiks; bet kariuomenės veikimas privalo būti rišamas su politika be jokios veidmainystės ir dangstymosi.

Atstovas baronas von Richthofenas (tautininkas): Mes tikėjimą į mūsų pergalę nepamesime.

Atstovas grafas von Posadovski-Vehner (vokiečių frakcijos): Tarybų išdavinys pareis nuo ginklų. Vokiečių tauta tiki į galutinę pergalę.
Atstovas grafas Vestarpas (konservatorius): Su vakarykščiais kanclerio išvedimais mes visiškai sutinkame. Mes visuomet aiškiai rėmėme tą nuomonę, kad taikos rezoliucija buvo netikusi.

Paskui etatas liko priimtas ir antruoju kartu.

Vokietijos imperijos kaizeris Wilhelm II Vilniuje

Šaltinis: Pataisymai dėl Lietuvos. (1918, Birželio 29). Dabartis (78), p. 1. [žiūrėta 2018-06-08] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23845&seqNr=1