1918 m. birželio 27 d. | Juozas Tumas-Vaižgantas | Padėkime išeiviams amatninkams grįžti

Pramonė organizuoti jau didelis laikas. Inteligentų-profesionalų mums yra nemaža. Tad ar nepanorėtų vienas kitas jau dabar pasukti galvas, jau dabar apsidairyti, kur ir kas būtų galima Lietuvoje dirbti. Įsismaginę bene parodytų savo sumanumo laisvoje Lietuvoje ne iš vienos raštinės ir valdininkavimo gyventi. Padėkite išeiviams grįžti

Komedijėlėje „Dėdė atvažiavo“ nusigyvenęs jaunas žmogus, iš savo dėdės gerokai išviliojęs pinigų, nebenori, kad jis atvažiuotų apsilankyti. Dabartinio mūsų gyvenimo dramoje kitaip: nuvargę karo metu ir labai maža ko iš saviškių išeivių tegavę, mes trokšte trokštame, kad jie sugrįžtų talkon tėvynės atstatytų. Mename juos esant labai praturtėjusius ir miklius amatuose, ko labiau bus reikalinga, neg pačių pašalpų.

Ar tėvynės lietuviai, karui pasibaigus, susilauks savo išeivių, ar neapsivils jais? Užjūriečių tautininkų atstovas Europoje dr. Jonas Šliūpas, senas ir nebepataisomas optimistas, papratęs kuo šviesiausiai žiūrėti Lietuvos ateitin, nei per akimirksnį nėra paabejojęs, kad nė tokio klausimo nėra pasistatęs. Antai, savo Stokholme išleistame rinkinyje straipsnių ir paskaitų: „Lietuvių-Latvių Respublika ir Šiaurės Tautų sąjunga“ jis štai ką raidė raidėn sako:

„Susivienijusių Valstybių lietuviai štai ką padarę yra:

1. Karo nukentėjusiems renka pinigus į tris fondus (Tautininkų, krikščionių-demokratų ir Socijalistų).

Lietuviai organizuoja išlavintus darbininkus grupėmis, kad po karo grįžtų Lietuvon ne tuščiomis rankomis: odininkai ir kurpiai rengia kooperacijas, lyginai kaip siuvėjai, dailidės, audėjai, kalviai ir t. t. P. Martui reikia pripažinti nemažą nuopelną už šito pieno sumanymą.

Išeiviai Lietuviai gelbės Lietuvą kapitalu. Ir tai rimtai vykina du dalyku: a) kun. J. Žilinskas renka krūvon žmones, kurie įneša tam tikrą pinigų sumą į Lietuvoje steigiamus žemės ir komercijos bankus; b) o p. Karužos buvo sumanyta ir tam tikro seimo įsteigta akcijonierių Lietuvos atstatymo bendrovė (Ji esanti jau įregistruota vienu miljonu doleriu).

Šitie mūsų išeivių žygiai dr. Šliūpui rodos jau įvykę, tad jais atiteisią kuo didžiausias nebepriklausomos Lietuvos reikmenes. Reiks kredito ūkiui pirklybai, universitetui t. ir t. – nebijokite, išeiviai padės! Taip dažnai pasakydavo.

Dėl visų trijų minėtųjų fondų, berods, tenka pasakyti, jog čia bene daugiau bus „prirėkta“, nekaip „pririnkta“. Žinoma, ačiū tiems geraširdžiams, kurie bent tuos tūkstančius sumetė ir tiems, kurie pasirinko rinkti, nugalėdami daugybę kliūčių ir nemalonybių. Jais bus sušelpti atskiri asmenys. Ištisa gi tauta ir jos nepriklausoma valstija negali palaimėti „pašalpomis“. Tai ir tie fondai, kad ir ne tuščia jų, antrinės tėra vertybės.

Kas kita suteikimas amatninkų ir kapitalų ne pašalpai, tik bendradarbiauti, kai tauta „savo pastangomis“ mėgins palaimėti. Šitas yra tikras palaimos kelias: iš svetur jos niekas niekam neatneša – ji pati vietoje atsiranda; niekas ilgam nepralobo, vien kitus išnaudodamas.

Lietuviai, daug ko karo metu netekę, daug ko bus reikalingi: dangos ir trobų, gyvojo ir negyvojo ūkio inventoriaus, privatinių ir valstybinių įstaigų. Už visa tai mokės tiems, kas reikiamųjų daiktų duos. Klystų, kas pasityčiotų priežodžiu: pirktų šuva mėsą, tik pinigų nesą! Pinigų Lietuvoje yra net daugiau, kaip pirma, nes per tuos trejus metus nebuvo kur jų išleisti; nei prapirkti, nei pragerti. O kad ir trūktų, tai, nori nenori, vistiek reiks ieškoti kredito ir už tai mokėti palūkanų. Lietuva darosi dirba ne labdarybei, tik tikram „gešeftui“, pramonei vartybai, bankoms; nauja, visai tuščia rinka, kurią kas pirmas pripildys, tas laimės ne tiktai tam kartui – visam šimtui metų atsistos tvirtomis kojomis.

Kas tai išmano, jau laiku rengiasi į pirklybos ir pramonės žygį: nė karo galo nelaukdami, steigia būsimiems pirkiniams sankrovas, fabrikus vietos žaliajai medžiagai perdirbinėti, bankas žeme ir pirklyba verstis.

Šalia visa to, kas jau pradėta, neabejojame, dar daug daug yra vietos ir pragurdrėjusiems bei pralobusiems mūsų išeiviams. Tad jų Lietuvon sugrįžimas visų pirma eina jų pačių gerovei, o ne tiems, kuriems vis tčsia, iš kieno rankų pirktis ar skolintis. Ne grįžtantieji amatninkai ir kapitalistai turi baikštauti, kad tėvynės skurdžiai ir driskiai jų nenaudotų, greičiau priešingai. Iš saviškių grįžimo namo laimės tik Lietuvos valstybė, įgydama „savos“ pramonės, čia pat vietoje verčiančios krašto pinigus, o ne svetur išvežančios. Taigi kas dabar telkia pagrįžėlius į būrius, tai yra geradaris pirmiausia pačių sutelkiamųjų dėsis, išeivių.

Tik kas juos telkia?

Jonas Žilinskas mėginąs sudaryti banką. Tai gerai. Jis – žmogus pinigų dalykuose išmanus, prisityręs; kreivai neprakiš nei savo, nei kitų skatiko. Tegu sau ne tautininkai, ne mūsų žemės daigai, ne mūsų ir žiedai, šypsos ir iškilmingai pirštu duria: štai, kur kapitalistai rengiasi! Dėl žemės ir visako kita vistiek mums reiks su kitais pasivaržyti bankomis. Gyvenimo prozos neišvengsi.

Kas daugiau telkia? P. Martas telkiąs amato žmones. Už tai, kad sumanė telkti, žinoma, jam nemaža nuopelno. Tik nuo sumanymo iki įvykinimo nemažas žygis. Ar jis įstengs savo planą įvykinti? Nėra jokios abejonės: neįstengs, ir mes jam nepadėdami, juo vienu tepasitikėdami, smarkiai apsivilsime: amato žmonių galime visai nesulaukti, arba tik maža jų tesulaukti, kad jie pražus, nieko nenusvėrę mūsų valstybės ūkyje.

Sudaryti keletas kompanijų: rubių, kurpių, odininkų, audėjų, šaltkalvių, dailidžių, stalių, mašininkų, kiekvieno skyrium, dalykas nelengvas, ne vieno tenykščio žmogaus, paprasto kurstytojo darbas. O čia dabar imasi visų iškarto. Kad darbas būtų nepalaidas, ir ne juokams, reikia, kad kiekvienu amatu skyrium užsiimtų tam atsidėjęs žmogus, kuris į tą sudaromąją profesionaliąją bendrovę žiūrėtų kaip į „savo“ dalyką, ir jos nebepaleistų iš savo globos. Žmonės – ne negyvi akmenys: sumesti į vieną krosnį nesilaikys, išrėplinęs katras sau iškur atėjęs. Amatninkams laiku reikia surašyti jų teisės ir pareigos, visi sustatyti į ta tikas vietas, kaip mechanikas sudėsto atskiras mašinos daleles, idant ji suktųsi ir darbą dirbtų.

Ir to dar maža. Sudarytojas vienos didžiulės kurios bent amato bendrovės negali būti patsai išeivis, tik šaknis įleidęs Lietuvoje, idant netaip būtų sunku keblu ūmai pristeigti dirbtuvių, agentūrų jų dirbiniams skleisti ir medžiagos joms pritesėti.

Trumpai vieno išeivio dalyko žinomo žodžiais sakant, (aš jo paragintas ir visą šitą raštą rašau) kad išeivių amatninkų sutelkimas pavyktų, kiekvienam darbui skyrium reikia savo inžinieriaus, darbo mechaniko, ar kai ten pavadinsi tą didelio surinktinio darbo vedėją. Be vienos nuolatinės toje pramonėje galvos šimtas atskirų darbininkų tegalės mitingus daryti, vaidytis, o ne didelį darbą dirbti.

Negana taip pat tik pasižymėti amatninkai: M. yra kurpius, grįžti gali, pinigų tiek ir tiek įdeda. Dar reikia, kurią darbo dalį darbo jis dirba ir kurią bendrovėje apsiims dirbti. Darbo visybė iš tokių tesusidaro.

Tarpe išeivių yra žmonių, kurie ilgais metais netinginiaudami, dar į amato mokyklas pavaikščiodami, o jų kitur daug, patapo tikrais „meistrais“. Jie ir dabar kad ir tuose pat fabrikuose veda atskiras dalis darbo, turėdami po savim po 100-200 darbininkų ir uždirbdami po kelis šimtus per mėnesį. Tokie nebenorės stoti į eilę darbininkų. Ir kam jam tai, kad patys gali sudaryti atskirą įstaigą. Tai ir tegu sau susipina į vieną galingą visos Lietuvos savo amato sąjungą. Suburti į krūvas tereikia palaidieji darbininkai.

Taigi, sako mano kurstytojas, jūs iš Europos pasiųskite į išeivius savo inžinierių-organizatorių. Keliones jiems išeiviai užmokės. Atskirais amatais sudaryti netaip sunku ir ne tiek laiko ims kiekvieno amato žmonės, sakysime, Amerikoje sudaro atskirus tam tikrus „miestus“, kuriuos visi žino. Mašinininkas reikiamųjų žmonių teieškos, sakysime,Nevarke ir dar kai kur, rūbius – Brooklyne, Baltimorėje, audėjas Massachusetso valstijoje, odininkas Nev-Yorke, stalius Grand Rapidse, Rockforde ir kit., plieno ir žalvario liejikas Pitsbure ir tt. Nuvažiuos, sakysime į Nevarką; tuoj jam pristatys bent 30 vyrų, mašinų dalių ir padargų dirbėjų, kiekvienas bent su 500 dolarais indėlio. Apie rūbius, ką ir besakyti: jie daugiausiai turi kapitalo, jų daugiau tikrais meistrais tapo ir bene daugiausia yra supratę svarbumą bendrai dirbti.

Su tokiais vyrais sugrįžus į Lietuvon galima būtų bet kokios varžytinės išlaikyti, pasidalijus darbą. Gi grįžti bus jam ne tik iš idėjos, iš reikalo: karui pasibaigus, už jūrių darbo sumažės, o ir šiaip jau Amerikoje ne visai taip jau gera, kaip iš tolo rodos, dažnai ten pritrūksta darbų ir uždarbių, o pragyvenimas neapsakomai brangus.

Lenktųsi Lietuvoje ir šiaip jau nedidelėms dirbtuvėms po keltą ir keliolika žmonių, kad pati Lietuva duotų piešėjų ir mechanikų: visi Lietuvoje dar nepatentuotieji dalykai galima būtų namie padirbti. Gerų darbininkų tarpe išeivių nemaža, o piešėjų ir vedėjų  beveik nėra.

-Taigi tiek jūs teturėsite iš išeivių naudos, kiek rasite savo tarpe organizatorių, kiekvienam amatui skyrium atsidėjusių; kiek jie po karo patys už jūrių prisirinks žmonių ir kapitalų, kiek jų Lietuvoje pasodins. Patys gi išeiviai nei su Martum, nei su kuo kitu nesusiorganizuos ir jūs užsivilsite.

Taip pabaigė savo išvedžiojimus žinovas. Pramonė organizuoti jau didelis laikas. Inteligentų-profesionalų mums yra nemaža. Tad ar nepanorėtų vienas kitas jau dabar pasukti galvas, jau dabar apsidairyti, kur ir kas būtų galima Lietuvoje dirbti. Įsismaginę bene parodytų savo sumanumo laisvoje Lietuvoje ne iš vienos raštinės ir valdininkavimo gyventi. Padėkite išeiviams grįžti.

J. Tumas.

Centrinio banko skyriaus interjeras 1915-1917 m. (nuot. http://www.pinigumuziejus.lt/lt/lietuvos-prekybos-ir-pramones-bankas/)

Šaltinis: Tumas-Vaižgantas, J (1918, Birželio 27). Padėkime išeiviams amatninkams grįžti. Lietuvos aidas 72 (120), p. 1-2. [žiūrėta 2018-06-15] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66461&seqNr=1; http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66461&seqNr=2