1918 m. birželio 27 d. | Siuvėjo amato gerinimas

Mes gi siuvimo mokyklų neturime; siūti tuos teleidžia vaikus, kurie niekam kitam nebetikę: luošus, kuprotus ar kitomis kūno jeibėmis, o veik visus beraščius. Prigimties nuskaustas tamsuolis ką gi sugebės gera patiekti?

Aš siuvėjų amato, susilaukiau gilaus amžiaus, teuždirbdamas kąsnį duonos, niekas mūsų, siuvėjų lietuvių dar nėra Lietuvoje pelnęsis. Regis, dirbame, kiek tik įsigalėdami, vis dėlto, atstankos [likučių – LT1918] kaip nėra, taip nėr.

O tuo tarpu Kurše mūsų kaimynai latviai kur kas turtingesni: tarpe jų siuvėjų yra kapitalistų. Kokios gi gerosios sąlygos juos taip toli nuvedė, jog mes lietuviai, jiems pavydime?

Turtas, pelnas, yra darbo vaisius. Tad latvio siuvėjo darbas yra vaisingesnis už mūsų. Dėlko? Dėlto, kad jie savo amatą gerai supranta, nes jis be prisityrimo savo amate, dar gerai yra savo protą, savo skonį, gražumo supratimą pralavinęs. Jie visi pasimokę iš knygos, pasimokę ir siuvėjų mokykloje ar pavyzdingai vedamoje dirbtuvėje; pagaliau, tai šen tai ten jie pasitaiso kirpimo, naujų madų ir formų kursus, kur pasirodo net specialistai dailininkai siuvėjai, į savo amatą žiūrį ne per gryno pelno akinius.

Argi ir toliau mes, siuvėjai, taip šaltai žiūrėsime į mūsų gyvenimo sąlygas, atmindami, kad mes patys esame kalti, netesėdami nors gi sparčiai dirbti? Per ilgus metus turėjau daug praktikuojančių visokio gabumo. Pasergėjau, kiek jiems gaištu dėl vieno netikusio rūbų sukirpimo, betaisant savo klaidą.

Netikusiame sukirpime glūdi visa priežastis mažos mūsų siuvėjų produkcijos; patsai susiuvimas eina sparčiai, kai visos dalys esti suderintos. Pritariančiųjų tad pareiga yra ištiesti pašalpos ranka to pat amato bendradarbiams, idant jų gyvenimo sąlygos pagerėtų: patarnauti joms savo patarimais. Tam tikslui praverstų mums, siuvėjams, susibendrauti, įsikurti profesionaliąją sąjungą ir įsisteigti kirpimo bei siuvimo mokyklą ar pirmajai pradžiai bent kursus.Sumaningesnieji draugai paskui galės nuo savęs tai padaryti didesniuose Lietuvos centruose.

Tuo paskatintas, sumaniau sunaudoti savo daugelio metų praktiką ir Panevėžyje įsteigti kipirmo kursus sulig naujai prasimanytosios ir ilgais metais patobulintosios metodos, kuria mani pasiūtieji drabužiai ir rūbai buvo premijuoti medaliu.

Draugai siuvėjai! Stengkimės pavyti toliau nuo mūsų nužengusius kitataučius draugus savo ir bendrosios kultūros naudai!

K. Baronas.

P. S. Norint pažinti programą ir sąlygų mano steigiamųjų kursų, reikia asmeniškai ar raštu kreiptis į mane Panevėžin, Bahnholf str. 29.

Panevėžio atvirukas 1915 – 1916 m.

Šaltinis: Siuvėjo amato gerinimas (1918, Birželio 27). Lietuvos aidas 72 (120), p. 2. [žiūrėta 2018-06-15] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66461&seqNr=2