1918 m. birželio 28 d. | Antanas Viskantas | Apie lietuvių tautos pobūdį

Lietuvis greitai bet ką pastebi. Jisai yra kiek palinkęs pajuokti, ir dideliai gerbia gamtą. Likimo smūgius lietuvis nukenčia ramiau, negu kita kuri Europos tauta.

Lietuvių pobūdis yra išsiplėtojęs rytų ir Europos įtakoje. Iš Indijos, kuri kitados yra buvusi lietuvių tautos tėvynė, lietuvis gavo palinkimą prie vidujinio gyvenimo ramumo, mėgimą gamtos, lėtą, ramų galvojimą ir dievotumą. Bet kuomet krikščionių tikybą lietuviai gavo iš vokiečių ir iš lenkų, jie nuolatai gyveno Europos vakarų kultūros įtakoje. Iš antros pusės lietuvių sieloje yra likę žymių iš sugyvenimo su rusais ir gudais. Tokiose gyvenimo sąlygose yra išsidirbęs lietuvių tautos pobūdis, kuris nėra palinkęs į tokį aršų nacionalizmą, kaip kokį matome jos kaimynuose.

Lietuviai yra ypatingai pamaldi tauta. Prisirišimas lietuvių prie senovės papročių, dorinis jų gyvenimo pamatas, jų doros griežtumas, pagalios įdomi jų būdo skaistybė paaiškina, kodėl tarp jų paprastai retai teatsitinka didžių pražangų. Ne taip kaip slavai, lietuviai yra išlaikę nekaltybės meilę, kuri jų yra gerbiama iš stabmeldystės laikų, kuri ypatingai gražiai apsireiškia tautos dvasios tvėryboje – dainose. Garsusis etnografas Elisėjus Reclus pabrėžia tokio lietuvių pobūdžio žymes, kurios juos išskiriančios iš kitų Europos tautų tarpo. Karaliaučiaus profesorius Rhesa, kuris 13 metų lietuvių tarpe nagrinėjo lietuvių dainas, sakosi nė vienoje lietuviškų meilės dainų neradęs nė vieno skirsmelio, kuris būtų buvęs nedoras, užgaunąs nekaltybę. Todėl ir lenkų raštininkai lietuvius vadina pamaldžiais lietuviais, jų kraštą „šventąja Žemaitija“. Taipo jau labai žymus yra lietuvių tautos kuklumas.

Lietuvos sodiečiai nuo lenkų labai skiriasi savo apdaro vienodumu; jie nemėgsta per aiškių spalvų, nė kokio ypatingo drabužių sukirpimo, nė margaspalvių papuošalų: jų pilki drabužiai išsireiškia prigimtą jų kuklumą – jie nenori į save pakreipti kitų akių. Švelnus jų pobūdis jiems neleidžia elgtis žiauriai. Lietuviai besigindami nuo užpuolikų yra perleidę daug su švariu karžygiškumu, kokio matome mylinčioje taiką tautoje, jei jos kaimynai ją gaišina taikiame jos gyvenime. Jie nesigėri nė karo žygiais, nė apgalėjimais, nė didžiais savo karvedžiais – jie tiktai gedi ir rauda žuvusiųjų. Šitas jų pobūdžio švelnumas juos išskiria iš kitų Europos tautų. Tas pobūdžio švelnumas apsireiškia ir lietuvių kalboje, kurioje yra daug švelninamų, glamonėjamų žodžių. Lietuvių dainose ir pasakose dažnai matyti liūdesio, gedėjimo ir nusiminimo. Užsilikę yra raudų ir atsisveikinamų dainų, bet lietuvių dainose nerasi kerštingų minčių. Lietuviai nemėgsta viešai rodyti vidujinio savo gyvenimo, jie labai kavoja savo vidaus jausmus.

Lietuvis greitai bet ką pastebi. Jisai yra kiek palinkęs pajuokti, ir dideliai gerbia gamtą. Likimo smūgius lietuvis nukenčia ramiau, negu kita kuri Europos tauta. Lietuvių kalba labiau, negu kita kuri indo-europinės kalbos šaka yra išlaikiusi panašumą į sanskritą. Lietuvių tautos pobūdis ir jos dora liudija taipo jau, kad jie yra kilę iš senųjų arėjų. Tokis jų sielos pobūdis yra drauge ir išaiškinimas, kodėl krikščionybė negreitai gavo vietos Lietuvoje, ir kodėl, įsivyravus krikščionybei Lietuvoje, jos gyventojai ją pamilo visa savo siela.

Malkų turgus Vilniuje, 1915 m.


Šaltinis: Viskantas, A. (1918, Birželio 29). Tikybinė Lietuva. Dabartis (78), p. 3. [žiūrėta 2018-06-08] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23845&seqNr=3