1918 m. birželio 29 d. | Juozapas Čepėnas | Žodis dėl mūsų vakarų

Lietuvos vakarų su vaidinimais, deklamacijomis ir dainomis yra tikslas atpratinti mūsų jaunuomenė nuo vakaruškų ir patraukti prie grožio, dailės ir kultūrinio gyvenimo. Taigi tokių vakarų taisytojams ir reiktų visa tai neužmiršti.

Tačiau pas mus dabar daugumas visai į tų vakarų tikslą neatsižvelgia, o taiso juos dažnai tik dėlto, kad vakaras šen ar ten jau buvo, tad kaipgi jo nebus čia.

Neturėdami aukštesnio tikslo – ar tai nenorėdami, ar negalėdami jo suprasti, – visą vakarą niekais paverčia. Veikalo scenai, vietos, artistų visai nesistengia tinkamų parinkti; su eilėmis ir deklamatoriais, dainomis ir dainininkais taip pat esti.

Žinoma, tokie vakarai negali eiti rungčių ne su paprastomis sodžiaus vakaruškomis. Tad vakarų taisytojai stengias iškelti po kiekvieno tokio vaidinimo daug iškilmingesnes negu sodžiaus vakaruškas: paprastoms vakaruškoms užtenka dviejų smulkų arba vienos armonikos, bet čia jau drožia visas orkestras; paprastos vakaruškos baigiasi naktį ligi dvyliktos valandos, čia gi jos tęsiasi ligi dienos. Bešokdami, – sušyla, išprakaituoja, pradeda trokšti, – čia tai gailestingą darbą atlieka bufetas, dažnai su svaiginamais gėrimais.

Taigi iš tokių vakarų niekas daugiau neišeina, kaip tikrai paprasčiausios sodžiaus vakaruškos, tiktai neva kultūra dengiamos, todėl visų pateisinamos. Net kas į jas išdrįstų neeiti, būtų laikomas tamsuoliu, nusižengtų, esą menui ir tautos kultūrai.

Tokiai nuomonei sodžiuje įsigalėjus, labai lengvai vakarų taisytojams pasiseka tikslas pasiekti: žmonių prisirenka užtektinai, visus bilietus išperka, muzika apsimoka, triukšmingai pašoka ir dar pelno lieka. Tačiau pats vakaras nesužadina širdyse jokių praklilnių jausmų, nesukelia galvose jokių aukštų minčių, idėjų, neparodo ir nepatraukia į idealą; atbulai – išniekinama čia tiktai dailė, pažeminamas menas, išmėgsdomas, iškraipomas visoks grožis.

Panašių pastebėjimų ir skundų esu girdėjęs jau ne iš vieno inteligento, aplankiusio tokį vakarą. Prieš karą buvo rašyta apie tai laikraščiuose; kiek atmenu, maždaug taip: Jei kas Lietuvoje nebūtų buvęs ir lietuvių gyvenimo čia – Lietuvoje nežinotų, tai, skaitydamas korespondencijas iš įvairių Lietuvos sodžių ir miestelių, galėtų sau įsivaizdinti, kad lietuviai – tai laimingiausia tauta pasaulyje, kuriai niekas daugiau nerūpi, kaip tiktai šokiai. Ir teisingai rašė „Lietuvos Aido“ Nr. 34 (straipsnyje „Dėl viešųjų mūsų koncertų“) p. Kaz. Banaitis, išrodęs, kaip ligi šiol dažnai buvo menki mūsų viešieji koncertai, ir taip pastebėjęs: „Jeigu lietuvių koncertai ir toliau tokiu būdu eitų, tai netrukus tektų mūsų chorams dainuoti dar menkesnės dainos. Nes kiekviena žmogaus dvasios ypatybė nelavinama, netobulinama, laikui slenkant pradeda mažėti ir nykti. Tatai taip dedasi ir su dailės skoniu.

Bet gali kas manyti, kad tokiuo būdu viešieji vakarai mums nereikalingi. Kas taip manytų, tai labai apsiriktų. Dabar Lietuvai ir lietuviams kylant, jie yra visur pageidaujami, o gerai sutaisyti ir atlikti, yra labai naudingi. Reikia tiktai taip sutaisyti, kad žmonių jausmus, protą ir valią neblogai, bet gerai pertaisinėtų.

Kaip tat reikia padaryti? Visų pirma, iš vakarų programos su vaidinimais, deklamacijomis dainomis reikia būtinai išmesti šokiai. Tada vakarų taisytojai stengsis žmones patraukti ne triukšmingais šokiais ir dideliu orkiestru, bet pačia daile – ir Lietuvos menas imtų žengti pirmyn. Kas nori šokti, tegu sau pasitaiso šokių vakarą ir ten šoka, kiek tiktai nori; nes kitam gal ir pašokti reikalinga yra. Bet kišti šokius į vieną programą su vaidinimu arba koncertu – tai nekultūringas daiktas. Juk nė viena kultūringa tauta taip nedaro; net koncertus nuo teatrų – ir tai skiria. Pas mus, sodžiuje, kol kas galima dėti į to paties vakaro programą tiktai vaidinimai, dainos, deklamacijos, na – ir daugiausia jau tautininiai žaidimai.

Toliau, nereikia scenoje rodyti pirmas į rankas pakliuvęs šlamštas, be privalo būti statomi tiktai klasiniai veikalai su gerais typais, kad publika galėtų rinktis sau idealų, kuriais kasdieniniame savo gyvenime turėtų sekti. Apie deklamacijas ir dainas tatai pat reikia pasakyti. Todėl p. K. Banaitis, rašydamas apie viešuosius mūsų koncertus, aukščiau minėtame straipsnyje teisingai sako: „Laikas jau suprasti, jog ne visos liaudies dainos turi teisės užimti vietą viešojoje scenoje… Koncertuose pageidaujama tik tie veikalai ( liaudies ir kompozitorių), kurie turi neabejotinų tikrojo grožio žymių“.

Apie padoresnę scenai vietą taip pat metas jau mums pagalvoti. Dabar gi darydami viešus teatrus ir koncertus klojimuose ir daržinėse, mes tiktai profanuojame savo dailę ir sceną. Jei gali vienas žmogus pasistatyti sau gražius, patogius namus, – tai kodėl gi visa parapija negalėtų pasistatyti sau puikių, patogių liaudies namų, kur būtų erdvi salė su scena teatrams ir koncertams; ta pati salė galėtų tarnauti įvairių draugijų ir šiaip jau visokiems susirinkimams ir paskaitoms; čia galėtų būti taip pat viešasis parapijos knygynas su skaitykla salėje. Reikalinga tat kiekviename miestelyje, kur dar nėra, kuo greičiausiai liaudies amai pastatyti; iš to Lietuvos kultūrinis gyvenimas turėtų nemaža naudos.

Pagaliau, reikia žodis tarti dar ir apie pačius artistus. Kaip ne kiekvienas gali būti poetas, dailininkas, taip lygiai ne kiekvienas sugeba būti ir scenos artistas.

Todėl labai pageidaujama, kad Lietuvoje susidarytų iš daugiau prasilavinusių ir tam tikrais gabumais žmonių kokios 2-3 skrajojamos artistų trupos, kurios važinėtų po Lietuvos miestelius ir tinkamai vaidintų klasinius veikalus. Be to, metas jau pradėti rūpintis ir lietuvių dramos mokykla, kurioje talentingi žmonės galėtų, kaip reikiant savo talentus ištobulinti ir tapti tikrais artistais.

Kun. Juozapas Čepėnas.

Spektaklio „Amerika pirtyje“ afiša, 1904 m. spalio 31 d., Šiauliai. Amerika pirtyje – pirmasis Lietuvoje viešai lietuvių kalba suvaidintas spektaklis (1899 m.). (nuot. https://ausrosmuziejus.lt/Ekspozicijos/Venclauskiu-namai/Rinkiniai/Istorijos-skyriaus-rinkiniai/18.-Spektaklio-Amerika-pirtyje-afisa.-Tai-pirmasis-viesas-lietuviu-spektaklis-Siauliuose-suvaidintas-1904-m.-spalio-31-d.-Silkas.-I-S-3146)

Šaltinis: Čepėnas, J (1918, Birželio 29). Žodis dėl mūsų vakarų. Lietuvos aidas 73 (121), p. 2. [žiūrėta 2018-06-16] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66460&seqNr=2