1918 m. birželio 4 d. | Jonas Strazdas-Jaunutis | Paskaita apie Lietuvos žemę ir žmones

Lietuvių sodiečių namai iš lauko išrodą paprasti, bet viduje kartais esą netikėtai gražiai įrengti. Visame apsireiškia geras žmonių skonis.

31 gegužės mėnesio dieną vakare vienas apskričio viršininkas užimtame Lietuvos krašte laikė ofisierams ir kareiviams paskaitą apie Lietuvą, jos ūkį ir žmones, drauge rodydamas daugel gražių šviesos vaizdų. Čia buvo atvaizdinama visa, apie ką jis tiktai pasakojo. Jis tą vakarą savo klausytojams trumpais žodžiais suteikė labai daug žinių: apie lietuvius, jų trobesius iš lauko ir iš vidaus, apie sodžius, gražius paupius, ežerus, apie Lietuvos bažnyčias ir pilis-rūmus, kryžius, kapines, apie rusų cerkves, Lietuvos miestus ir miestelius, apie Lietuvos pramonę karo metu ir t.t.

Kalbėtojas tokį pat pranešimą buvo jau laikęs keliose vietose Vokietijoje, kame, anot jo, prieš karą apie Lietuvą nieko nežinojo. Pastebėtina, kad kalbėtojas vokietis mokėjo taip giliai ir taip tikrai apipiešti Lietuvos sielą ir būdą. Iš viso kalbėtojas lietuvius apvaizdino labai gražiai ir prielankiai. Bet iš tos paskaitos čionai tegaliu paminėti tiktai keletą smulkmenų.

Lietuvių sodiečių namai iš lauko išrodą paprasti, bet viduje kartais esą netikėtai gražiai įrengti. Visame apsireiškia geras žmonių skonis. Su pagarba kalbėjo apie lietuvių mokėjimą gražiai atlikti visokius darbus: statyti namus, įsitiekiant ūkio padargų, taisantis drabužių ir t.t. Nepamiršo paminėti nė moterų sumanumo gražiai įvairiausiais pavyzdžiais austi audeklus, juostas. Juostų esą labai sunku gauti nusipirkti, kadangi ūkininkai dailių savo žmonos arba dukterų dirbinių nelabai nori svetimiems parduoti.

Lietuviai jau nuo senų senovės, taip pat kaip šiandien, statęsi namus ir čia pat gyvenę. Esą mokslininkų susekta, kad, kuomet visoje Europoje tautos stumdėsi iš vieno krašto kitan, lietuviai jau čia gyveno ir nesitraukė iš savo šalies.

Lietuvių arkliai pažiūrėti esą nelabai gražūs. Tačiau esą pasirodę, kad jų arkliai labai daug išturi. Įkinkytas į lengvą vežimą, lietuviškas arklys galįs keletą dienų iš eilios nubėgti po 100 varstų per dieną. Piktų, netikusių arklių esą labai mažai. Du jaunu eržilu, pakinkytų drauge į vieną vežimą, po valandos jau susipranta ir sutinka. Gi paprastai [tai] labai retai atsitinka, kaip kiekvienas arklių laikytojas žinąs iš prityrimo.

Vištas ūkininkas žiemą laiko gryčioje, po krosnimi. Tatai esą nelabai švaru, bet užtat vištos esančios dėkingos ir dedančios kiaušinius.
Lietuvos ūkis, palyginus su Kuršo ir Lenkijos, o ypač su Prūsų, esąs žymiai atsilikęs. Tatai esanti ne tiek lietuvių kaltybė, kiek rusų. Rusų vyriausybė tyčia neleidusi Lietuvos ūkiui skleistis, Rusija norėjusi į užsienį gabenti daugiau savo javų ir šiaip ūkio gaminių, todėl jai rūpėję, kad nerusiškosios šalys negalėtų lenktyniuoti su tikrųjų rusų kraštais. Tuo tikslu rusai Lietuvoje tyčia netaisę nė kelių, netiesę geležinkelių, nesirūpinę nė ištaisyti upių plaukyti laivams. Kad dvarininkai Lietuvoje mėginę susibendrinti ir išvien įvykinti didį savo laukų nusausinimą, kurioje Lietuvoje būtinai reikia, rusų vyriausybė tyčia sutrikdžiusi šitą darbą. Lietuvoje kiek giliau žemėje esą labai plačiai randama neperleidžiančių vandens žemės sluoksnių. Todėl vanduo negalįs susitraukti žemėn, o esąs priverstas išdžiūti ir išgaruoti oran. Tatai labai ilgai trunką. Per tai pavasaryje laukai labai vėlai teatsigauna ir vėlai tesą galima pradėti dirbti žemę ir dėti sėklą. Kalbėtojas išvedė, kad Lietuvoje teka daugel sraunių upių ir upelių ir nesunku esą įvykinti tikras visos šalies nusausinimas, arba įdedant žemėn vamzdžių drenų. Ligi šiol Lietuvoje žemės neišnaudoję, kaip reikia. Ir čia veikusi Rusijos įtaka. Rusai ūkininkauja tiktai apgraibomis, žemę blogai teišdirba ir nedaug į ją teįdeda kapitalo. Nori paimti iš žemės naudos, o nenori įdėti darbo, nė pinigo. Lietuvos žemė galinti išduoti keturis tiek derliaus, kaip ligi šiol duodavusi. Lietuvoje prieš karą ant vieno ketvirtainio kilometerio gyvenę pusiautinai [vidutiniškai] 31 žmogus, Kurše – tiktai 15, kuomet Rytaprūsiuose 55, o visoje Vokietijoje ant ketvirtainio kilometerio gyvena pusiautinai 120 žmonių. Žemės Lietuvoje esą apsčiai, ir ūkininkų vaikams nereiksią kaip ligi šiol kraustytis Amerikon arba eiti Rusijon ar Vokietijon uždarbiauti, jie visi galėsią įsikurti ūkius Lietuvoje.

Kalbėjo platokai ir apie lietuvių pamaldumą, apie jų tikybą, pradedant nuo apsikrikštijimo ligi dabarties; užsiminė ir apie tai, kaip žiauriai stengėsi rusai naikinti katalikybę ir lietuvių kalbą, ir kaip lietuviai griežtai ir klotingai nuo rusų atsigynę. Labai gražiai atsiliepė apie lietuvių poeziją, apie senąsias lietuvių dainas.
Nepamiršo paminėti nė žydų, kurių Lietuvon atsikraustę viduramžiuose. Lietuvos kunigaikščiai juos priėmę noromis, nes Lietuvos valdovai tikėjęsi, kad žydai paskatins Lietuvos prekybą. Ir ligi šiandien, anot kalbėtojo, žydai Lietuvoje lošia svarbią rolę kaipo tarpininkai prekėms gabenti, kas esą sunkiau per tat, kad sodžiai dažnai esą labai toli nuo rinkos, o šalia to trūksta ir šiek tiek patogesnių kelių.

Kalbėtojas savo pranešimą užbaigė žvilgsniu į ateitį. Lietuvoje rods užaugsią ilgainiui dar tūkstančiai inteligentijos, bet tam reikia laiko. Tuo tarpu kelti savo ūkiui, technikai ir šiaip įvairiems kultūros darbams vyrų Lietuva turėsianti pasikviesti iš kitur. Lietuviai politikai maną sveikai ir tikrai: jie matą, jog Lietuvai iš prisiglaudimo prie Vokietijos ūkio žvilgsniu būsią daug naudos. Lietuvos gaminių privalysianti Vokietija, o į Lietuvą iš Vokietijos nuolatai gabensią pramonės gaminių, kurių Lietuva visuomet turėsianti imti iš kur. Tokis gaminių mainas būsiąs naudingas ir vienai, ir antrai šaliai.

Šaltinis: Strazdas-Jaunutis, J. (1918, Birželio 4). Paskaita apie Lietuvos žemę ir žmones. Dabartis (67), p. 4. [žiūrėta 2018-05-17] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23844&seqNr=4