1918 m. birželio 4 d. | Liudas Noreika | Savos valdžios reikalas

Karas yra pasibaigęs tik mūsų krašte, o ne visur. Vakarų fronte jis dar tebeina visu įnirtimu, ir dėlto ir mes Lietuvoje tebejaučiame jo sunkų alsavimą. Bet vis tik mūsų kraštas jau nebe karo laukas; netik nebe karo laukas, bet turi ir kariaujančiųjų pripažintą nepriklausomybę savaip tvarkytis ir valdytis. 

Vidurinių valstybių karas plačiu Rusijos frontu, kuriame buvo ir Lietuva, yra jau pasibaigęs. Santaikos sutartis Lietuvos Brastoje seniai jau padaryta ir abiejų pusių – vidurinių valstybių ir Rusijos – patvirtinta. Lietuva, kuri buvo šio rytų karo lauko srityje, paskelbta ir Vokiečių pripažinta nepriklausoma valstybe. Todėl mūsų šalies padėjimas teisės žvilgsniu yra visai atsimainęs ir pasikeitęs kitokiu padėjimu. Tuo tarpu tikrosios gyvenimo ir šalies valdymo sąlygos ir tvarka tebėra tos pačios, kurios buvo nustatytos karo metui. Tad yra gyvas reikalas ir atėjęs metas sudaryti savo šalies valdžią, kuri įvestų ir nustatytų naują tvarką, pritaikintą atsimainiusioms aplinkybėms ir gyvenimo sąlygoms.

Pirmiausia tokia nauja, nebe karo metui, bet rimties stoviui pritaikinta valdžia Lietuvai yra reikalinga atgaivinti jos žemės ūkiui ir apskritai ekonominiam gyvenimui, kuriems karas yra pridaręs daug nuostolių ir eibių. Imkime visų pirma žemės ūkį, kuris yra viso Lietuvos ekonominio plėtojimosi pamatas. Kiek rasime ūkių, sugriautų, sunaikintų, ypačiai tose vietose, kur karo metu buvo didelių mūšių ir ėjo fronto linija. Tokių ryškių, aiškiai karo pažymėtų ruožų rasime Lietuvoje kelis. Jie eina įstrižai per visą šalį. O ir tie visi ūkiai, kurie tiesiai nebuvo karo paliesti, taip pat nėra išlikę sveiki: jų gyvasis ir negyvasis inventorius – gyvuliai ir padargai sumenkėjo ir sunyko, o daugeliui ir visai išnyko. Atstatyti, kas buvo sugriauta ir sunaikinta, pagydyti, kas buvo sužeista, nusilpninta, ir visiems – visam žemės ūkiui – pastatyti į kojas reikia daug išmanymo ir apsukrumo. Bet jų ne gana. Reikia dar, kad ūkininkams būtų teikiama organizuota pagalba: agronomijos, kredito, melioracijos ir t. t. Visa tai tinkamai padaryti, gali tik šalies valdžia, turėdama tam tikrų organų įstaigų ir lėšų.

Šalies žemės ūkis ir kitos ekonominio šalies gyvenimo šakos, kaip prekyba, pramonė, kreditas, be kurių ir žemės ūkis negali tinkamai vystytis ir augti, taip pat suirusios, nusmukusios, arba visai sunykusios ir joms atgaivinti ir plėtotis reikia tam tikrų sąlygų ir nustatytos krašto tvarkos, kurių patiekti gali taip pat tik sutvarkyta savo krašto valdžia.

Karas yra pasibaigęs tik mūsų krašte, o ne visur. Vakarų fronte jis dar tebeina visu įnirtimu, ir dėlto ir mes Lietuvoje tebejaučiame jo sunkų alsavimą. Bet vis tik mūsų kraštas jau nebe karo laukas; netik nebe karo laukas, bet turi ir kariaujančiųjų pripažintą nepriklausomybę savaip tvarkytis ir valdytis. Tad tuo tarpu, kad ir laikinai, lig visai pasibaigsiant karui, privalo būti nustatytas nekariaujančios Lietuvos santykis su kariaujančiomis vidurio valstybėmis, kurių okupacijos valdžioje dabar yra Lietuva. Tai padaryti gali irgi tik sudaryta sava vietinė Lietuvos valdžia, arba vyriausybė.

Nemažiau Lietuvai yra reikalinga sava valdžia kuo greičiausiai nustatyti santykiams su tomis valstybėmis, su kuriomis riša ją ypač daug reikalų, kaip antai su Rusija. Prieš karą ir karo metu ten išvežta yra iš Lietuvos daugybė mūsų krašto kaip kultūrinio, taip ir ekonominio turto; išvežta yra bibliotekos, knygynai, dailės dalykai, archyvai, mokyklos ir tt; išvežta kredito įstaigos, taupomosios kasos, pašto, telegrafo, geležinkelių įstaigos ir tt. Be to, Lietuvos tremtiniai, kelerius metus būdami Rusijoje, yra taip pat nemaža išsivežę ir palikę ten turto, kurio dabar grįždami negali pasiimti, esant Rusijoje taip suirusioms ir neaiškioms gyvenimo sąlygoms ir nenustatytiems Lietuvos santykiams su ja. Juk visa tai negi gali žūti juk visa tai privalo būti sugrąžinta Lietuvai. Ir tai privalo būti padaryta skubinai, kuo greičiausiai, nes dabartiniu metu Rusijoje daug kas nyksta ir žūsta. Visa tai kitaip padaryti negalima, kaip tik vedant Lietuvos tarybas su Rusija, padarius tam tikra sutartis.

Lietuvos tremtinių padėjimas, kurių daugybės tebėra Rusijoje lig šiol nespėjusių sugrįžti savo kraštan, yra keblus ir neaiškus, lygiai kaip ir jų grįžimo sąlygos yra keblios ir neaiškios. Paskelbus Lietuvai nepriklausoma valstybe, tremtiniai yra nebe Rusijos, bet Lietuvos piliečiai. Tuo tarpu taip svarbiu grįžimo ir grąžinimo metu jie neturi ten teisėtai nustatyto ir sutvarkyto savo kaip ekonominių, taip ir kitų reikalų rūpinimo ir gynimo.

Galima būtų dar daug nurodyti sąlygų, kurios rodo esant reikalą ir atėjus metą sudaryti Lietuvos valdžią. Iš visų atžvilgiu esant taip pribrendusiam šiam klausimui, visa šalis laukte laukia tos būtinosios valandos, kada jis bus tinkamai ir laukiama prasme išrištas.

L. Noreika.


Šaltinis: Noreika, L (1918, Birželio 4). Savos valdžios reikalas. Lietuvos aidas 65 (113), p. 1-2. [žiūrėta 2018-05-24]. Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66459&seqNr=1http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66459&seqNr=2.