1918 m. birželio 6 d. | Petras Klimas | Lietuvos reikalai ir Lietuvos Taryba

Mes dabar daug girdime, kaip Lietuvos likimą smeigiasi vieni kiti rišti be Tarybos ir už jos pečių. Ir tų pastangų akivaizdoje mūsų dermė, mūsų apykanta, susipratimas, rimtas kritiškas mūsų tautos santykis su laikinąja jos atstovybe ir sutartinis paremiamasis darbas bendrų siekimų reikalui – yra dabar tvirčiausias mūsų šiokių ar tokių laimėjimų laidas <…>.

Kad mūsų darbas nepriklausomai Lietuvos valstybei atstatyti būtų patvarus, pažangus ir galingas, reikia daug įvairių sąlygų. Tarp tų sąlygų šiandien pravers iškelti visų pirma tos, kurios nuo mūsų pareina.

Jau kiek kartų mes esame kalbėję apie reikalą platinti susipratimas bei apšvietimas, ir, rodos, nebėra jau lietuvio, kurs čia priešingai manytų. Bet kada tenka tam susipratimui ir švietimui įdėti turinys, toli gražu ne visi čia susitaiko. Imant įvairius kultūros krypsnius, tariant, įvairias pasaulėžiūras – tatai randas visiškai suprantama. Krypsniai ir srovės eina savo rėžtu ir yra panudę kits kitą iš savo vagos išstumti. Srovių kovos būdai yra net sudarę tam tikrų šablonų, kuriais vaduojasi ir dar ilgai vaduosis srovių veikėjai. Mokėjimas vaduotis jais – yra be abejonės, taip pat susipratimo ženklas; bet dar brangesnis ženklas yra – srovės žmogui, stipriai stovint ant savojo pagrindo, mokėti to šablono nusikratyti, jeigu jis esamomis sąlygomis nedera arba nepadeda pastatytiems siekimams.

Ir jeigu atsižvelgsime šiandien į visų mūsų bendrą siekimą – įgyti jo visiška nepriklausomybė savo būseną tvarkant, – tai turėsime pripažinti, jog čia likę lietuvių veikėjai ištikrųjų parodė tą brangųjį susipratimą. Mūsų sugebėjimas susiburti dėl to bendrojo siekimo tik ir pastatė Lietuvos laisvės klausimą; tikrai jisai galės ir toliau tą taip sunkiai keliamą klausimą į tinkamas vėžes įstatyti. Tik tokiu būdu pagaliau buvo galima sudaryti balsas, kurs drįso tarti visos lietuvių tautos ir jos krašto vardu ir savo siekimus pareikšti okupacijos ir kitoms valstybėms.

Todėl ir į konferenciją Vilniuje, kuri taip nepatogiose karo sąlygose buvo sukviesta, tenka žiūrėti ne tiek formos, kiek turinio žvilgsniu. Ji negalėjo būti sušaukta taip, kaip tat reikalauja demokratinės rinkimų formos, bet jos didžioji reikšmė glūdi toj sandoroje, kuria ten visos Lietuvos srovės nuo pat kairiųjų ligi dešiniųjų pasireiškė dėl Lietuvos ateities. Tai yra šiose piktose piktose karo sąlygose mūsų laimė ir mūsų politikos pajėga. Tik tuo pagrindu rėmėsi ir remiasi konferencijos išrinktoji Taryba, kuri per realinės politikos aplinkybes šiandien gauna vesti Lietuvą į bendrai konferencijos nustatytą siekimą.

Berods, daug yra šnekama apie Tarybos darbus, daug leidžiama neteisingų, pramanytų, netikslių ir nesusiprasimo tepagamintų paskalų apie Tarybos žygius. Bet gyvas apsityrimas parodė, jog visos tos paskalos bei priekaištai atsiranda per nepakankamą mūsų visuomenės susipažinimą, ką, kaip ir kokiomis sąlygomis Taryba dirba. Žinoma, prikišti šis ir tas – kur nebus, galima. Bet niekas Lietuvoje negalės išrasti pagrindo, kad galėtų prikišti Tarybai, jog ji vaiko kokius savo luomo, savo srovės, o ne visos Lietuvos, visos tautos ir viso jo krašto interesus. Tiesa, lenkų spauda dažnai pasistengia Lietuvos Tarybą nuneikti, kaipo mažą inteligentų būrelį, kuris jokio bendrumo su kraštu neturįs. Tuo tarpu kaip tik Lietuvos Taryboje nėra nė vieno nario, kuris būtų nusistatęs prieš Lietuvos demokratijos ir plačiausios mūsų visuomenės reikalus; arba kuris norėtų Lietuvą dėl kokių savo luomo interesų pastatyti ateityje į nepatogias sąlygas. Ir būtent šiuo žvilgsniu mūsų visuomenė privalytų mažiausiai baimintis. Tai yra antras mūsų politikos laimikis, palyginus su latviai, igauniais ir lenkais.

Bet kad tas laimikis įgytų gyvos realinės reikšmės, reikia, kad plati visuomenė tatai tvirtai dėmėn dėtųsi ir eitų ne su pašalietiškais priekaištais, bet su atvira, pamatuota kritika, kaipo gyvąja bendrojo darbo stūmėja. Visuomenė taip pat neturėtų užmiršti, jog tik jos pačios veikliai remiama, padedama, jos pačios iniciatyvos bendram siekimui skatinama Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė tuo tarpu laikina aukščiausia Lietuvos atstatymo vedėja tesės mūsų kraštą tvirtai šią valandą atstoti prieš visus pavojus ir visus priešininkus. Gi akylas atsižvelgimas į tikrenybės sąlygas čia tam sutapimui laiduos reikalingą ir tvirtą pažangą. Žinoma, Lietuvos Taryba, kaip ji yra, tik lig laiku palieka Lietuvos valstybės rūpintoja, ir einant kraštui į normalinį valstybinį gyvenimą – ji užles vietą taip pat normaliniams demokratingosios valstybės organams. Bet tai laikinis Tarybos buvimas ligi to normalinio susitvarkymo privalo dar daugiau bendrų rimtų pastangų ir itin didžios dermės bei apykantos.

P. Klimas
Lietuvos Taryba, 1918 m. LCVA.

Šaltinis: Klimas, P (1918, Birželio 6). Lietuvos reikalai ir Lietuvos Taryba. Lietuvos aidas 66 (114), p. 1-2. [žiūrėta 2018-05-29] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=98931&seqNr=1; http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=98931&seqNr=2.