1918 m. gegužės 10 d. | Gabrielė Petkevičaitė-Bitė | Dienoraštis: okupacijos vargai
Šiandien mūsų „valdytojas“ ritmeisteris pavarė daugybę sodžių ir vienkiemių į baudžiavą: Puziniškis, Sinkonys, Aukštakiškis, Vališkis, Niaukoniai, Gelboniai, gal ir daugiau – visi baudžiami už tai, kam per maža kiaušinių statė! Turime šiandien ir rytoj už tai arti Sujetų ir Spirakių dvarų laukus
Nuvirtimas veikiausiai pasibaigs be blogų padarinių. Gydaus kai įmanydama. Kelias dienas, tiesa, sprandas buvo sustingęs, ir visokie diegliai varstė pakaušį, kaklą, sprandą, pečius. Dabar beliko dar tik kaži koks nejaukumas. Iš pradžių ėmė mane vis baimė, ar neteks iš galvos išsikraustyti? Tokios minties kankinama, ėmiau gailėtis, kam taip maža iki šiol rašiau. Ėmiau nagrinėti, ar ne naudingiau būtų buvę ir dabar tais ilgais karo metais, kad būčiau sau ramiai tupėjusi ir rašiusi savo atsiminimus ar šiaip ką, ne kaip dabar, kad blaškaus į visas puses: ir jaunimą mokau, ir ligonius gydau, ir įvairiausius mažus patarnavimus atlieju savo varguoliams…
Bet galų gale priėjau prie šitokio nusistatymo: jei būčiau vien tik rašytoja, dabartinėse gyvenimo sąlygose ir apskritai mūsų tautos gyvenime nebūčiau turėjusi to gražaus turiningo gyvenimo, kuriuo gyvenau ir gyvenu. Ir širdis būtų sumedėjusi. Vienu žodžiu, nebūčiau tada aš pati, bet visai man svetimas žmogus…
Šiandien mūsų „valdytojas“ ritmeisteris pavarė daugybę sodžių ir vienkiemių į baudžiavą: Puziniškis, Sinkonys, Aukštakiškis, Vališkis, Niaukoniai, Gelboniai, gal ir daugiau – visi baudžiami už tai, kam per maža kiaušinių statė! Turime šiandien ir rytoj už tai arti Sujetų ir Spirakių dvarų laukus… Išvardijau čia tik tas vietas, iš kurių buvo šiandien pas mane žmonės įvairiais reikalais ir patys man apie savo vargus pasakojo.
O tų sodžių ir vienkiemių žemė dar tebestovi sėjai neparuošta.
Vienas Gelbonių ūkininkas guodėsi šitaip:
– Gi kokie arkliai mums paliko? Kas buvo geresnio, viskas atimta. Pašaras irgi atimtas. Liepia dirbti dabar nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Gi kuo tu, žmogus, dirbsi, jei tau tavo alkanas, paliegęs, pasenęs gyvulys nepasivelka?… Ir dar tokia naujiena!… Mūsų laukai riogso neišgyventi, o tu važiuok dvaro laukų dirbti…
Jei vokiečiai visose jų okupuotose valstybėse šitaip elgiasi, man rodosi, jog netrukus pritrūks jiems pragare velnių, jų dabartinių darbų ir sumanymų įkvėpėjų.
Mūsų sodiečiai ramesnio kaip aš temperamento, nekeikia, tik visaip filosofuoja, būtent:
– Ką vokiečiai mano tokiais įsakymais pasiekti?… Ar ponams meilinasi? (Sujetų ir Spirakių savininkai išbėgę.) Ar nori žmones prieš ponus sukelti?… Ar galutinai mūsų sodžių nualinti?… Juk neišgyventoj žemėj pasėtas javas netarps?.. Turime jau dabar badą, jei tokiais įsakymais būsime trukdomi, rudenį badas bus dar didesnis… Ragina karo paskolai kloti pinigų?.. Ką gi padės pinigai, jei žmonėms maisto pritrūks?
Tokios kalbos dabar visų sodiečių lūpose. O mano nuomininko tėvas, seni P-as, kursai pirmiau vis tvirtino „ko čia vokietis eis? Ką jis ras čia atėjęs?“, galvoja dabar šitaip: „O kas dabar tie didieji, giriamieji vadai, kurie arą veda, jei ne mes patys?.. Juk matome dabar vokiečio kareivius, pilna jų visur pas mus. Tinginiai, dykaduoniai! Ištisas dienas švilpdami, dainuodami leidžia. Jei mes laukų nedirbtumėm, užtruktų greitai jiems viskas… Ir karo nebebūtų, pasibaigtų. O dabar mes, jų klausydami, dirbdami, ilginame karą ir tiek“.
Šaltinis: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Karo meto dienoraštis III tomas. Panevėžys, 2008 m., p. 293-295.