1918 m. gegužės 11 d. | Liudas Noreika | Kas tie toki, kurie grįžta iš Rusijos?

Tad kas tie toki yra, kurie dabar grįžta? Ar jie tremtiniai, ar tik seniau buvusieji pabėgėliai išbėgėliai, o dabar tik parbėgėliai, kaip dabar tenka girdėti kalbant? Jeigu tai suprasime, tai suprasime ir tai, kaip tie, Lietuvoje pasilikusieji ir jos sunkiausiuosius vargus su jais išvargusieji, privalo anuos grįžtančiuosius sutikti ir į juos žiūrėti. 

Diena dienon kas kartas vis daugiau žmonių grįžta iš Rusijos. Grįžta visi: ūkininkai, darbininkai, amatininkai ir įvairių profesijų inteligentai: kunigai, daktarai, mokytojai, teisininkai advokatai ir t. t. Bet kas jie toki yra tie, kuriuos dabar kasdien girdime grįžtant?

Karo audrai ėmus smarkiai siausti po Lietuvą 1915 metais antplūdžių antplūdžiais pasiekus Lietuvos rytus ir apėmus plačią Lietuvos sostinę Vilnių, daugybės mūsų krašto piliečių buvo priversti pasitraukti iš savo gimtosios šalies. Bėgimo priežasčių buvo labai įvairių: vieni bėgo varu varomi, kiti karo aplinkybių verčiami, kiti gyvenimo sąlygų, kiti patys nežinodami k. Atmename juk dar visi, kaip daugelyje vietų, kur sustodavo bent kuriam laikui karo frontas ir prasidėdavo mūšiai, iš visos apylinkės visi žmonės būdavo būriai kazokų kareivių ir rusų policijos buvo nagaikomis ir durtuvais vejami bėgti į Rusiją, o jų namai ir turtas paleidžiami dūmais. Kitur, prasidėjus mūšiams, žmonos negalėjo iškęsti tojoje pragaro ugnyje ir turėjo pasitraukti patys iš savo sodybų. Pasitraukę į rytus, į rusų pusę už fronto, frontui slenkant vis tolyn nebegalėjo grįžti atgal, kad ir kaž kaip būtų norėję. Tokių varu išvarytų ir karo ugnies priverstų bėgti buvo daugių daugiausia. Daugelis buvo į rusų kariuomenę paimtų, daugelis į privalomuosius karo darbus išvarytų, daugelis tarnavo įvairiose valstybės įstaigose, kurioms keliantis iš Lietuvos ir jie turėjo keltis kartu, nenorėdami pasilikę ir algų netekę bado kęsti ir daugeliu atvejų turėdami ant savo pečių visą jų globai patekusios įstaigos atsakomybę. Studentai, vidurinių mokyklų moksleiviai traukėsi į Rusiją, nenorėdami suardyti pradėtojo mokslo, tikėdamies karo metu jį pabaigsią ir geriau pasiruošią tam dideliam darbui, kurs lauks visų po karo tėvynėje, keliant ją iš griuvėsių. Jiems rodės, jog Lietuvoje pasilikę karo metu jie mažiau teatsineš naudos savo tėvynei, negu kuriam laikui pasitraukę iš jos ir pasiekę trokštamojo mokslo. Tie visuomenės inteligentai ir apskritai visuomenės darbininkai, kurie buvo įtraukti į darbą šelpti karo nuskriaustuosius, sąžinės ir pareigos verčiami turėjo pasitraukti į Rusiją neapleisti tų tūkstančių nelaimingųjų žmonių, kurie viso netekę, buvo išvyti iš savo namų, iš savo žemės. Tokiame padėjime buvo daugelis Lietuvių Draugijos dėl karo nukentėjusiems šelpti skyrių ir pats Centro Komitetas, kurio pusė, visų nutarimu, išvažiavo į Rusiją, į Petrapilį, o kita pasiliko Vilniuje. Žinoma, daug buvo ir tokių, kuriems nebuvo priežasties, turinčios visuomeninės reikšmės. Tačiau, galima sakyti, visi, net ir šie paskutinieji, kurie pabėgo iš Lietuvos daugiausia tik savo pačių gyvenimo sąlygų verčiami, bėgo, traukėsi iš savo tėvų šalies, tikėdamies, jog tai bus neilgam, jog netrukus vėl galės sugrįžti ir dirbti toliau kiekvienas savo darbą. Jeigu kas būtų tikrai žinojęs, jog Rusijoje, svetimoje šalyje, teks metų metais trankytis, daugelis būtų daugiau stengęsi, būtų visas išgales padėję, kad tik pasilikus, o ne bėgus.

Tad kas tie toki yra, kurie dabar grįžta? Ar jie tremtiniai, ar tik seniau buvusieji pabėgėliai išbėgėliai, o dabar tik parbėgėliai, kaip dabar tenka girdėti kalbant? Jeigu tai suprasime, tai suprasime ir tai, kaip tie, Lietuvoje pasilikusieji ir jos sunkiausiuosius vargus su jais išvargusieji, privalo anuos grįžtančiuosius sutikti ir į juos žiūrėti. Ar privalu jiems pasirodyti šaltais, nepasitikint, jų šalintis, ar išskėstomis rankomis priimti ir kviesti ne telkti į bendrą didelį naujai atgimstančios nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą?

Visuomenė mokės su savo grįžtančiais broliais, seserimis pasielgti, jei atmins anas priežastis, kurios buvo uos privertusios apleisti gimtąją žemelę. Jie buvo tremtiniai. Jie ir varo ir kitų aplinkybių priversti pasitraukti iš Lietuvos. Ilgėjosi jos, trokšte troško grįžt kuo greičiausiai, bet nebegalėjo. Tarp jų ir tėvynės stovėjo plieno ir ugnies neįveikiama siena. Tie vartai, pro kuriuos jie buvo išvyti, ne jų noru, jiems grįžti užsidarė. Gerai nustatyti mūsų santykiui su grįžtančiaisiais, reikia, tiesa, atminti ir tai, jog ten Rusijoje būdami nevienodi jie buvo. Vieni ir ten būdami, nepaliovė rūpinęsi apleistosios tėvynės reikalais, dirbo jai, jos ateičiai bei jos laisvei ginti ir jos sūnums nelaimėje padėti tiek ,kiek jų pajėgos ir išmanymas išnešė. Dieną naktį Lietuvą svajojo ir sapne ją sapnavo. Bet, deja, buvo ir tokių, kurie atitrūkę nuo savo krašto, svetimų, Lietuvai pragaištingų idėjų pagauti, įsitraukę su galva ir su kojomis į svetimą gyvenimą, tarytum, užmiršo Lietuvos vargus, kančias ir kovas, užmiršo ir savo piliečių pareigas. Dar daugiau – ne tik užmiršo savo pareigas tėvynei, bet dar pasidarė jos priešininkais, susidėjo su tais, kuriems nesmagi buvo visiška Lietuvos laisvė. Jie visur šaukė, nereikią Lietuvos nepriklausomybės, ir ne tik šaukė, bet ir darė taip, kaip šaukė. Tas skirtumas tremtinių tarpe, žinoma, negalės būtų užmirštas.

Tad, tiesa, tremtinys tremtiniui nelygu. Kurie ir ištrėmime būdami dirbo Lietuvos piliečių darbą ir grįžtą pasiryžę padėti jai visas savo pajėgas, privalo būti ne žvairomis priimti, bet su džiaugsmu kaip laukiami atgimstančios tėvynės darbininkai ir mūsų visų bendradarbiai.

Bet ir grįžtantieji turi neužmiršti, jog jie yra daug kuo kalti tėvynei, jog turi įtempti visas savo pajėgas, kad atidirbtų ir atlygintų tą savo skolą. Jų pareigos Lietuvai didelės, apie jas – kitu atveju.

L. Noreika.

Šaltinis: Noreika, L (1918, Gegužės 11). Kas tie toki, kurie grįžta iš Rusijos? Lietuvos aidas 56 (104), p. 1-2. [žiūrėta 2018-05-03].

Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66456&seqNr=1; http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66456&seqNr=2