1918 m. gegužės 14 d. | Gabrielė Petkevičaitė-Bitė | Dienoraštis: gyvenimas sodžiuje virte verda

Tą butą Razalime, kur ketino skiepyti, nuo pat ryto laikė apgulusi tūkstantinė žmonių minia, po kurią siuva iš vieno galo į kitą žandarai. Žmonės susirinko sušaukti ir įbaidyti pabaudomis, jei kad drįstų neatvykti. Keliomis minutėmis prie paskirtą laiką nusidanginau ir aš laukti savo tiesioginio viršininko, juk buvau felčerė <…>.

Mūsų seniau ramiame tyliame sodžiuje gyvenimas virte verda. Kartais rodosi man, kad nė kinematografe rodomi vaizdai to mūsų gyvenimo greitumo nepavytų.

Girdėjau apie vieną jaunutę gražutę ūkininkę, kuri, vos už vyro išėjusi, turėjo jį į karą išlydėti. Simpatinga man ji tuo, kad labai rūpinosi savo vyru, į nelaisvę vokiečiams pakliuvusiu. Nuolat turėdavau aš tam vyrui rašinėti nuo jo laiškus, iš kurių mačiau, kad ji jam ir drabužių, ir maisto siuntinėja. Vokiečiams irgi nenusileisdavo, dažnai girdėti buvo apie jos susikirtimus su dabartiniais mūsų valdininkais.

Tik pat paskutiniu laiku vienas pas mus stovinčių kareivių ėmė girtis kitiems, kad ta mano simpatija su juo jau per daug draugaujantisi.

Tarnaitės man irgi ėmė šnibždėti, kad šis kareivis niekad namie nenakvojąs, o rytą grįždamas parsinešąs dešrų, lašinių, kiaušinių, kuriuos ir čirškinasi mūsų virtuvėj, balsiai girdamasis, kad tai tos moterėlės paviržis.

Vieną rytą šių kareivių seržantas virtuvėj prie mano tarnaičių smarkiai šį kareivį baręs, išvadinęs jį „šveinu“… (kiaule). Paskui maišyta kalba, perpus lenkiška, truputį lietuviška ir dar vokiška, aiškinęs joms, kaip tat negražu, kad Lietuvos moterys, turėdamos vyrus nelaisvėje, vilioja vokiečių kareivius ir susideda su jais:

– Kad dar su savo krašto žmonėmis! – spjaudėsi seržantas. – Bent ne taip bjaurų būtų… bet su kitataučiais, kurie šiandien čia, o už kelių dienų atsidurs kaži kuriam pasaulio gale.

Ir šiai ūkininkei pridėjo negeresnį vardą kaip savo kareiviui.

Dabar tas seržantas gauna leidimą išvažiuoti namo į Vokietiją, kaip tik į tą miestą, kur kalbamos ūkininkės vyras apgyvendintas. Apie visa tai sužinojusi moterėlė, veikiausiai iš meilužio, atvelka didžiausią pundą drabužių ir maisto ir prašo manęs, kad aš išeičiau į virtuvę ir pabūčiau jai vertėju, nes ji jokiu būdu su seržantu nesusikalbanti.

Išėjusi į virtuvę, radau ir įtariamąjį kareiviuką, sėdintį palangėj suole. Kai pažiūrėjau į jį, skruostai užsidegė raudonumu, o ūkininkė – kaip žarija įkaitusi ir kaži kaip visu kūnu virpanti.

Atėjus seržantui, užpakaly jo susigrūdo į virtuvę daugybė kareivių. Visi, nors ir tylėdami, žiūrėjo į moterį, bet mačiau, jog ji pasijuto lyg rykštėmis plakama. Iš šalies pažvelgusi, mačiau, kaip per daug tankus ir per daug gilus kvėpavimas kilnojo moters jauną krūtinę. Kareivių daugumas vis nebe pirmos jaunystės, vedę vyrai. Juste buvo galima justi, su kokia panieka ir drauge su kokia širdies gelmėje slepiama baime žiūrėjo jie į tą moterį: ar jųjų moterys, namie pasilikusios, neapgaulioja taip pat, kaip ši skaisti, daili, kaip įsirpusi uoga lietuvė?

Seržantas, jaunas vyrukas, savo muzikos talentu didžiuojąsis ir veik ištisomis dienomis smuiko iš rankų nepaleidžiąs, su moterim, nesisveikindamas ir tik galvos mostelėjimu ją man parodęs, paklausė, kokį ji reikalą turinti pas jį. Trumpai pasakiau: ji prašo truputį valgomųjų daiktų jos vyrui belaisviui nuvežti.

Sausu, pilnu pasityčiojimo balsu atsakė:

– Nuvežti neapsiimu. Mums kareiviams, neleidžiama belaisviams ką nors vežioti. Pasimatęs su jos vyru, galiu bent šį tą papasakoti…

Palangėj besėdįs moters mylimas ėmė panosy niurzgėti nedrąsiai:

– Džiaugsmą padarytum… Ne taip jau sunku… Visi veža…

Visi tylėjome, ir kareiviukas, akių nuo žemės nepakeldamas, kalbą nutraukė.. Pasidarė nejauki tyla:

– Padaryčiau džiaugsmą, jei galėčiau jam apie jo žmoną gerų žinių nuvežti, – atrėžė kietu šaltu balsu seržantas, ištiesdamas savo ilgą liemenį, – o šiaip…- numojo ranka reikšdamas panieką.

Moteris, jau savo virpėjimo nesuvaldydama, kaži ko sumikčiojusi, spruko ko greičiausiai pro duris, stumiama lauk tų visų akių, kurios ją skaudžiai už rykštes plakė savo pažvelgimu.

Lengva ir man nebuvo visa tai pergyventi. Neteko tik visai galvoti apie šį atsitikimą, tiek darbo turėjau visą dieną, kad rytdienai reikalingus mokinių sąsiuvinius taisiau iki vidunakčio.

Kareiviai, gyveną ant aukšto, antrame gyvenime, turi atskirą įėjimą ir niekados, nepasiklausę arba nekviesti, neįeina į mano gyvenamus kambarius apačioj.

Tą naktį, man sąsiuvinius tebetaisant, staiga įšoksta pas mane apsiputojęs, ginkluotas, sujaudintas dragūnas:

– Fräulein! Unglück geschehen! (Nelaimė atsitiko!)

Ir pasakoja trumpai. Kareiviai katalikai ir šiaip žmonės, jų tarpe ir keletas mano mokinių, rinkosi vakarais į Girelės sodžių gegužinių pamaldų. Šį vakarą, žmonėms iš pamaldų besiskirstant, pasigirdo šūvis gatvėj. Pasakojęs man tai dragūnas dar buvęs tada troboj. Iššokęs į gatvę, išgirdęs, kad jo draugas peršovęs merginą, mano mokinę:

– Gal reikia kraują stabdyti? Tvarstyti? – pašokau.

– Mes, kareiviai, turime visada prie savęs bandažus ir visa… Jau viskas padaryta. Mergina išvežta į Panevėžį, į ligoninę.

Kokiu būdu ta nelaimė atsitiko, sunku suprasti. Šioji mergina nebejauna, negraži, sunkios galvos, rodė daug palankumo šiam jaunučiam dragūnėliui. Kaip mano tarnaitės dabar pasakoja, jis kelis kartus nusiskundęs joms:

– Aš, vyras ir kareivis būdamas, gėdyčiaus taip kibti prie merginos, kaip ji prie manęs.

Apskritai, visi kaltina merginą, nors niekas nematė, kai ši nelaimė atsitiko, o daug žmonių drauge buvo į gatvę išėję, maldoms pasibaigus. Matė tik visi, kaip mergina kabinėjosi prie ginkluoto kareivio. Spėja, kad šautuvas buvęs negerai užtaisytas. Kareivis būsiąs baudžiamas už neatsargumą…

Sužeistosios sesuo tvirtina raudodama, kad kareivis šovęs tyčia… Ir šiaip kalbų negalima apsiklausyti, kaip visada, kada kas nepaprasta arba netikėta atsitinka.

Vakar vakare buvo žinia: ši mergina mirusi ligoninėj. Šiandien parvežė jos lavoną.

Abu kareiviai, buvę gegužinėse pamaldose, iššaukti į Panevėžį.

Rytdienai esu karo gydytojo (Stabsarzt) šaukiama į Razalimą padėti jam skiepyti nuo raupų. Vatą ir skiepus atsiuntė man drauge su pakvietimu.

Pernai jau du kartu padėjau (Razalime ir Sujetuose), tai žinau gerai to pyrago skonį.

Kadangi panašūs skiepijimai vargiai dar kada pasikartos, tai pasistengsiu duoti jį vaizdą.

Per šešias, gal septynias valandas įskiepijome, tikrai žinau, daugiau kaip tūkstantį žmonių. Visai tiksliai skaičiaus nerandu niekur užrašyto, gal ir lapelis pražuvo… Paduodu mažiausį skaičių, nors vis man rodosi, kad buvo įskiepyta apie du tūkstančius.

Visą skiepijimo laiką būtinai turėjau galvoti, kad šitokiu greitumu tik Čikagos skerdyklose daromos dešros ir gyvų kiaulių… Bet pasakosiu geriau tvarkingai.

Tą butą Razalime, kur ketino skiepyti, nuo pat ryto laikė apgulusi tūkstantinė žmonių minia, po kurią siuva iš vieno galo į kitą žandarai. Žmonės susirinko sušaukti ir įbaidyti pabaudomis, jei kad drįstų neatvykti. Keliomis minutėmis prie paskirtą laiką nusidanginau ir aš laukti savo tiesioginio viršininko, juk buvau felčerė… Atvyko jau pažįstamas mano egzaminatorius ir supažindino su savo padėjėju studentu chemiku, ne germanų tipo jaunikaičiu, juodais antakiai, raitytais plaukais. Gydytojas paaiškino:

– Turime trise darbą dirbti: mūsų vienas trins skiepijamą vietą spiritu, antras skiepys, trečias dės antspaudą į pasą ir užrašinės skiepijamų skaičių. Tamsta, turi būti, norėsi skiepyti? – kreipėsi į mane.

– Bevelyčiau trinti spiritu, – atsakiau ir pastebėjau, kad daktarui mano sumanymas kaži kodėl nepatiko.

– Ar mokėsi taupyti? – paklausė. – Šit! Buteliukas ( 1 ¼ litro) spirito ir vata. Žinok, jog daugiau neturime. Turi užtekti tūkstantims! Žiūrėk, kad užtektų!… – susirūpinęs kalbėjo.

Išsigandau išgirdusi apie tūkstančius, bet neatsisakiau taupyti; tiesa, ir galvoti nebuvo laiko. Pastebėjau tik, kad vata buvo šiurkšti, veikiausiai iš popieriaus daryta.

Sustojome visi vienoje eilėje prie didžiulio stalo. Žandarai tuo tarpu už durų dirbo priruošiamąjį darbą: padėdavo išvilkti kairiąją ranką iš rankovės, į dešiniąją įsprausdavo pasą ir stumte stumdavo į mus vieną auką įkandin kitos.

Kad tas priruošiamasis darbas iš pradžios nesklandžiai žandaram ėjo, galima buvo tik suprasti iš nuolatinio stumdymos už durų, kad ir nepakeltu balsu, niurzgėjimo, neramaus šnažbdėjimo ir iš stumiamųjų į mane žmonių nepatenkintų veidų.

Tryniau spiritu skubėdama ir kiekvienam nurodydavau eiti prie chemiko, kurs skiepijo. Ne visi paklausydavo iš karto. Pasidarius mažiausiam gaišačiui, chemikas imdavo nesivaržydamas blaškytis, „donneevetterauti“ (keikti). Žmonės dar labiau išsigąsdavo; ypač jaunos merginos ir vaikai virpėjo verkšlendami ir nenorėdami iš vietos paslinkti. Ir šiaip matyti buvo, jo visi žmoneliai įtūžę. Kelios moterėlės šnipšterėjo man į ausį:

– Juk skiepija, kad mažiau valgytumėm, kad jiems paliktų daugiau „rabavoti“…

Kai sumečiau baimės ir nepasitenkinimo priežastį, ėmiau trindama spiritu ranką, kiekvieną raminti:

– Jei jums būtų čia bent kokia skriauda daroma, tikrai manęs čia nematytumėt. Vaikelius ėmiau glostyti, kuo švelniausiu balsu raminti, ypač tada, kai chemikas imdavo perkūnuoti.

Ir šiaip guosdama, ramindama žmones nė nepažvelgia, kaip skiepijama. Ogi žiūriu – kaip paėmė skiepytojas lancetą į rankas, taip ir drožia visiems – ar senas, ar jaunas, ar išbertas, ar žaizdotas. Jokios lanceto sterilizacijos, nieko… O aš žmonėms saldžius žodžius kalbu, raminu, kad nebijotų. Net drugys mane nukratė. Šit pasitaikė mergina su atviromis žaizdomis pažandy, aiškus limfinių liaukų tuberculosas, dabar dažnai karo metu pastebimas. Ilgai negalvodama čiumpu ligonio įkandin einančią mergaitę už drabužių ir nepaleidžiu šaukdama“

– Čia buvo tuberculosas! Imki naują lancetą!

Chemikas pašoko kaip sprigtą į nosį gavęs, pasišiaušė, tik „donnervetterauti“ neišdrįso, nors matyti buvo, kad labai norėtų paleisti kakarinę. Gydytojas, metęs pasportus antspauduoti, priėjo pažiūrėti ir palaikė mane:

– Žinoma, žinoma. Čia reikia lancetas mainyti! – o į mane kreipdamasis lyg teisinosi, lyg mane mokė. – Lietuvoje apskritai žmonės sveiki. Nėra baimės jų kokia pikta liga apkrėsti.

– Nors tiek, kad mane palaikai, -pagalvojau.

– Prieš vėją nepapūsiu, bet kur pastebėsiu nesveikatą, tuo pačiu lancetu nebeduosiu kitų skiepyti.

Gydytojas, dėdamas antspaudus, kaskart dažniau paleisdavo gerklę, pastebėjęs mūsų žmonių plaukuose glindas:

– Utėlių kiaušiniai! Utėlių kiaušiniai! – buvo tat vieninteliai jo išmokti lietuviški žodžiai.

Taip padirbėję kelias valandas, gerokai prisivarę, išsiskirstėm kas sau pietauti.

Po pietų savo kolegos chemiko nebepažinau. Nė vieno „donnervettero“ nepaleido. Užtekdavo mano žodžio“

– Reikia lancetas mainyti! – tuoj griebėsi to mainymo.

Tik gydytojas nesiliovė žmonių galvų badęs savo storu pirštu ir kranksėjęs savo:

– Utėlių kiaušiniai! Utėlių kiaušiniai!…

Pabaigęs darbą, gydytojas dėkojo man, atsiprašydamas, kad šitaip nuvargino, ir pareiškė viltį, kad skiriamės gerais draugais.

O mūsų skiepyti žmoneliai bėgo skubėdami pas šulnį savo skiepų nuplauti, kaip žiloje senovėje, kad krikštą plovė. Taip bent elgėsi daugumas, kaip paskui sužinojau.

Sujetuose antru atveju paskartojo tas pats, tik žmonės jau nebedrebėjo, ramiai ėjo skiepytis.

Pietauti šįkart pakvietė gydytoją ir mane pas save ponas ritmeisteris; chemikas, turi būti, buvo nusiųstas su žandarais valyti. Ritmeisteris, matyti, einantį felčerio pareigas studentėlį nenusileido drauge su savimi už vieno stalo sodinti.

Sustojome ties valgomuoju stalu trise; ritmeisteris kviečia sėstis:

– Bitte, bitte! (Prašau, prašau!)

Stalas taip padengtas, kad vienam skiriama lyg garbės vieta. Pagalvojau, jog išeina istorija, kaip ta, kur vilką, ožį ir kopūstus reikėjo per upę kelti. Klausimas – kaip? O ritmeisteris vis kartojo:

– Bitte, bitte! Nehmen sie Platz! (Sėskitės!)

– Tamsta esi ritmeisteris, čia ponas Stabsarztas – o aš tik felčerė… Tai tamstos ir skirkitės sau vietas! – atsiliepiau.

Ritmeisteris linksmai prasijuokė:

– Sie sind aber eine Dame… (Bet tamsta moteris…) ir tokiu būdu teko man primenybė.. tik nežinau kam. Ant stalo stovėjo dubeniukas pieno sriubos, kurį aš viena su mielu noru būčiau išvalgiusi, ir trys paleisti kiaušiniai… Ritmeisteris, kaip ritmeisteris, – sena, vidutinio ūgio kempinė, net gydytojas – ir aukštas, ir petingas. Jam vienam būtų viskas kaip šuniui musę nuryti. Bet kas daryti?

– Bitte, bitte!

Ir dalijomės. Dar vyrai buteliuką vyno ištuštino. Ir papietavę vėl dirbome, kad net rankos sviro, kojos linko, kaip Razalime.

Gavau „L.A.“ numerį. Yra įdėtas kaizerio dokumentas, kuriuo pripažįstamas mūsų šaliai laisvė. Tie, faktas svarbus. Tik kaži kodėl širdis nesidžiaugia, o verčia vien galvoti, kad pačiam kaizeriui, turi būti, riesta, kad iš didelio gobšumo pasidarė dosnus.

Šaltinis: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Karo meto dienoraštis III tomas. Panevėžys, 2008 m., p. 295-305.