1918 m. gegužės 14 d. | Kazimierz Moszyński | Lenkai ir lietuviai

[…] rusų valdžia sėjo neapykantą prieš lenkus. Tamsioje ūkininko širdyje šita sėkla dygo ir kėrojo. Lenkai jaunajai Lietuvai yra įsiveržėliai nuo Vyslos pakraščių.

Paskutiniame laikraščio „Mysl Polska“ sąsiuvinyje patilpęs Kazimiero Mašynskio straipsnis „Tautiniai santykiai Vilniaus nuovadoje“. Tame straipsnyje randame ištisą eilę paaiškinimų lietuvių agitacijos prieš lenkus. Dedame čia keletą iš to straipsnio ištraukų:
„Pereito metašimčio pradžioje visa Lietuvos ir Baltgudijos bajorija, priskaičius ir mažąją bajoriją, visi miesto gyventojai buvo lenkai ir didelė dalis sulenkėjusių čiabuvių gyventojų ainių. Ūkininkai visur tebekalbėjo tėvų kalba. Taipo jau ir bajorija reikaluose su kaimų gyventojais kalbėjo jų kalba. Bet jau ir tuolaik tarp lenkystės vienoje pusėje, o baltgudystės ir ypač lietuvybės antroje, kilo ir augo didis priešingumas. Vienoje pusėje buvo visi dvarininkai, kurie vartojo visai svetimą, lietuviams nesuprantamą kalbą, gi antroje pusėje visi ūkininkai, kurie tebevartojo prigimtą kalbą. Tasai socialinis bei kalbos skirtumas labai pavojingas daiktas. Kiekvienas judėjimas prieš dvarininkus eitų ir prieš lenkystę ir antraip, kiekvienas pasikėsinimas prieš lenkystę taikytų ir į dvarininkus.

Antroje pereito metašimčio pusėje ant skiriamosios bedugnės tarp lenkystės ir čiabuvių gyventojų buvo mėginama nutiesti susisiekiamų tiltų. Tatai darė pati tauta. Bet pačioje Baltgudijoje ir Lietuvoje tie skirtumai pasiliko, ir netrukus iš to pakilo didi tautiški ginčai.

Jau pirmoje pereito metašimčio pusėje daug lietuvių, ypač kunigų, pradeda tvert visuomeninį tautos gyvenimą ir pirmiausiai ima darbuotis savosios kalbos dirvoje. Tai buvo paprastas atsitikimas Europoje. Gyvenimas plačios demokratijos ribose vis kėlė ūkininkus iš žemųjų luomų bedugnės. O jų sūnūs, kunigai bei mokytojai, kurie visą savo amžių lieka artimame susirišime su ūkininkais, reikalauja savo gyvenimui visa ko, ką iš tėvų paveldėjo, taipo jau ir teisę vartoti prigimtą kalbą. Šalia to rusų valdžia sėjo neapykantą prieš lenkus. Tamsioje ūkininko širdyje šita sėkla dygo ir kėrojo. Lenkai jaunajai Lietuvai yra įsiveržėliai nuo Vyslos pakraščių. Dar nelabai seniai jie buvo baudžiauninkų ponai. Gi lietuviai yra mažųjų ūkininkų ainiai, kurie savo laukuose ir nuosavybėje yra spaudžiami svetimųjų.
Laisvu noru sulenkėjimas jauną lietuvį pagavo lyg kokia baisi audra. Ar būtų galima manyti, jog jisai atsiduos likimui ir šaltai žiūrės į savo tautybės dingimą. Tikrai, jeigu jisai yra žemos kultūros žmogus, kuris tačiau laikosi savo krašto ir savo tautos, tai jį galėtų paimti nieko nuveikti negalinti duka. Reikia turėti kilnios ir stiprios dvasios, jeigu tokiose sąlygose norima atsiginti apninkančių neapykantos ir nemėgimo jausmų visam kas lenkiška.

Tatai, mano nuomone, yra vyriausioji priežastis nepaprasto lietuvių su lenkais santykių aršumo. Be to dar yra daugelis kitų priežasčių, kaip, daleiskime, šaltas išsiskaitliavimas kai kurių garbės trokštančių asmenų, taipgi nelemti, tamsūs susitarimai su rusų vyriausybe. Jau kelios dešimtys metų kaip nuolatai persekiojama ir kamuojama lenkybė paribio srityje yra nustojusi pirmutinės įtakumo galybės. Jos vietą užėmė rusų įtaka. Jaunoji Lietuva stovėjo ant kryžkelio. Įtakos varžėsi, bet nė viena pusė neįgijo visiškos pirmenybės, nes nuo visuotino surusėjimo saugojo tikybų skirtumas. Tokios sąlygos sukėlė susipratimą, o praktingas ir sveikas padėjimo apsprendimas nurodė į naują – vidurinį kelią, kelią į lietuvybę.

Pažiūrėkime dar, kaip atsiliepė liaudis į tuos visus lietuvių inteligencijos žingsnius. Jau minėjome, jog liaudis visai neseniai pradėjo nuovokiai dalyvauti gyvenime ir vos dabar sujudo veikti pajutusi savo ypatingumą. Plačioms minioms nė šiandien dar negalima pilnai pritaikyti to apibūdinimo, kadangi tautinis lietuvių gyvenimas daugiausia tėra paviršutinis. Sulig aiškių žodžių lietuvio ūkininko Dubiečio, kurį pažinau Vilniaus apskrityje, didžiausia tenykščių lietuvių dalis nesižino, kas jie yra. Kaip į tokius žmones galima veikti greitai ir iš pamato? Tikrai tiktai jiems pataikius opiausion jų vieton, vadinasi sužadinant miegantį jų socialio luomų skirtumo neteisybės atjautimą. Todėl lietuvių agitatoriai nuolatai ir vartoja žodžius „dvarininkai“ ir „baudžiava“; tik tokiu būdu jiems ir pavyksta šis tas. Lietuviai ūkininkai pradeda neapkęsti lenkų dvarininkų. O dvasininkai nuo sakyklų kursto tą neapykantą iš visų jėgų; būdamas Šaukėnuose, Žemaitijoje, pats įsitikinau. Tokia agitacija tiktai susiundo luomus prieš kits kitą, bet neapsaugoja nuo nutautimo. Išties, visur, išskyrus mažą dalelę, lietuviai be malonės lenkėja, nors beveik visose mišriose parapijose kunigai yra lietuviai. Lenkai aname krašte ir nepataikauja, tokiu būdu lietuvių nutautimas dargi paskubinamas. Lietuvių dvasininkai savo netikusiais, dažnai bjauriais užsipuolimais lenkų gyventojus erzina, užgaulioja, bet tuo tiktai stiprina juose tautišką sąmonę ir verčia veikti savo pusėn. O tokiu būdu sulenkėję lietuviai nebepakenčia nė dvasininkų, nė savo kaimynų. Jie niekina juos, pravardžiuoja stabmeldžiais, laiko žemesniais žmonėmis ir save skaito aukštais, prakilniais ir daugiau apsišvietusiais. Tatai vėl padaro įtakos į šalimuosius gyventojus, miestų jaunimas su sodžių vaikinais nebenori bendrauti, labiau rišasi prie lenkiškumo ir stengiasi įgauti lenkiškumo.“

***

[„Dabarties“ redakcijos prierašas]

Reikia stebėti, kaip dabartinio gyvenimo įvykiai ir sąlygos nepasiekė straipsnio rašytojo pažiūrų, kaip jis išliko tokiu nežinėliu šituo lietuvių tautos atgimimo laiku. Dabarties reikia tiktai išeiti sodžiun, o paklausti paprasto sodiečio, kaip jisai sau įsivaizdina Lietuvos ateitį. Visuomet išgirsi maždaug tokį atsakymą: „Ar tai išties Lietuva bus nepriklausoma?“ Kas girdėjo tokio sodiečio užklausimą, niekuomet neužmirš, kaip sužibėjo pilnos vilties akys, kaip nušvito jo veidas iš džiaugsmo. Kada paskui klausi ūkininko apie praktikos galimybes ir kaip jis iš viso įsivaizdinąs būsimąjį Lietuvos gyvenimą, tai kas kartas sodietis atsakys: „Tamsta, visa kas klosis gerai, jei tiktai būsime atskirai nuo lenkų, su jaus susijungę mes prapuolę ant amžio.“ Mes per daug liauni ir kilnūs, idant su tais begėdžiais lenkų agitatoriais amžinai varžytis.

Mošinskiui reikėtų atsiminti dar vienas dalykas. Jeigu jisai bent truputį žinotų tikrą dabartinės Lietuvos padėjimą, tai būtų negalėjęs nepastebėti, kaip miestai ir miesteliai, kadaise tvirčiausiosios lenkiškumo pilys, visai trumpu laiku yra tapę beveik grynai lietuviški. Buvo tokių laikų, kada Kaune ir kituose Lietuvos miestuose gerai apsitaisiusį žmogų retai girdėjai gatvėse kalbant lietuviškai. Dabarties visai kas kita; galima todėl įsivaizdinti, koks vaizdas bus Lietuvos miestų keletą metų vėliau, kada Lietuva bus nepriklausoma valdija. Dargi Vilniuje, toje lenkų sostinėje Lietuvoje, dabarties auga lietuvių gaivalas ir kyla viešumon. Ar tai iš viso tikėtina, kad visa tat padarė vien tiktai dvasininkų agitacija? Kildama liaudis privalo [turėti] vadovų. Tatai yra labai geras ir tikras apsireiškimas. Kad seniau lietuvių liaudis atramos ir vadų ieškojo aukštesniuose lenkų sluoksniuose, nes tąsyk lietuvių vadų nebuvo, arba padėjo didinti lenkų eilę. Jei dabar liaudis šalinasi nuo šitų vadų, tikriau sakant, išvadžiotojų, tai priežasties reikia ieškoti šituose dviejuose punktuose: pirma, liaudis suprato, kad tasai vadovavimas buvo niekam netikęs, ir antra, vadų priaugo iš pačios liaudies tarpo. Dabarties krašto vadovavimą liaudis sudėjo į savo brolių-tautiečių rankas, tame tai ir apsireiškia sveika ir stipri tos tautos dvasia.

http://nowahistoria.interia.pl/historia-na-fotografii/pilsudski-wraca-do-kraju-polska-znowu-wolna-zdjecie,iId,1590322,iAId,128328

Šaltinis: Moszyński, K. (1918, Gegužės 14). Lenkai ir lietuviai. Dabartis (58), p. 1-2. [žiūrėta 2018-04-26] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23840&seqNr=1
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23840&seqNr=2