1918 m. gegužės 14 d. | Liudas Noreika | Sugrįžusiųjų pareigos

Mūsų grįžusiųjų didžiausia pareiga atsilyginti tėvynei už tą laiką, kurį mes buvome ją apleidę, neieškoti tuojau aukso kalnų, bet būti pasiryžusiems ir pasiaukoti bent kiek. Stodami į darbą mes atsilyginsime Lietuvai ir savo skolą ir padėsime parengti jau tvirtus pamatus, kad jos laisvė ir nepriklausomybė galėtų visu platumu išsivystyti

Iš straipsnio „Kas tie toki, kurie dabar grįžta“ jau matėme, jog jie, bent didelė jų dauguma, buvo tikri tremtiniai, įvairių karo aplinkybių priversti karo pradžioje išsidanginti svetur, o dabar grįžtą išsiilgę namo. Ne dėl „kojų greitumo“, kaip kitiems, rasi, rodos, jie buvo apleidę tėvynę.

Bet, kita vertus, svetur būdami, daugelis, kad ir rūpinosi tėvynės reikalais, kad ir darbavosi kiek išgalėdami jai ir jos ateičiai, neturėdami tačiau po kojomis gimtosios žemės atsiremti, būdami atatrūkę nuo savo krašto ir atsidūrę nepalankiose, dažnai net priešingose tėvynės darbui aplinkybėse, žinoma, negalėjo tiek padaryti, kaip kad būtų galėję, jei būtų buvę pasilikę namie ir darbavęsi čia pat Lietuvoje, gal būt, nemažiau sunkiomis sąlygomis, kaip ten ištrėmime. Ir dar galima pridėti: ne vienam juk ir taip buvo, kad jis būtų galėjęs pasilikti Lietuvoje nebėgęs, jei būtų daugiau pastangų dėjęs, daugiau pasiaukojęs, daugiau drąsos turėjęs ir, be to, dar jei būtų žinojęs, kad taip ilgai teks būti svetimoje šalyje.

Tad ir tremtiniai, bent daugelis jų, yra kalti palikę Lietuvą, apleisdami ją ilgam ir taip sunkiam laikui, todėl dabar sugrįžę privalo pasistengti tą kaltę išmokėti kuo pilniausiai ir kuo greičiausiai.

Lietuva teisės žvilgsniu jau yra paskelbta ir pripažinta laisva nepriklausoma. Bet pasaulio karas nėra dar pasibaigęs. Nors mūsų šone jau yra taika ir jau galima būtų pradėti  krašto valdymas naujai tvarkyti, atsižiūrint į jo naują teisinį padėjimą, bet vis tiek sunkos karo sąlygos jį tebevaržo. Krašto perėjimas iš karo stovio į taikos metą, jo atstatymas ir pabaigtinas naujais pamatais sutvarkymas yra ne vienos dienos darbas. Tam bus reikalingas didelis triūsas ir gana ilgas laikas. Be to, tam reikia didelio priruošiamojo darbo.

Todėl ir pargrįžusieji bei grįžtantieji, ypačiai laisvųjų profesijų (užsiėmimų) žmonės, įvairių rūšių inteligentai, išskyrus, gal būti, gydytojus ir dalimi mokytojus, negalės tuojau sėsti į tikrąjį savo darbą, kurį jis dirbtų, jei Lietuva jau galutinai būtų atsistojusi į savo kojas. Daugybės grįžtančiųjų moksleivių, kaip vidurinių, taip ypačiai aukštųjų mokyklų, negalės čia tuojau varyti savo mokslo toliau.

Ką gi daryti? Juk sugrįžus tėvynėn nors ir negalint li tuoj galutinai kaip tinkamiems įsitaisyti, bet matant, kaip ji reikalinga dabar visų mūsų pajėgų įtempimo, negalime sėdėti rankas sudėję ir laukti, kol mus kas pakvies į darbą. Ne metas dabar ieškoti ištaigų! Privalome surasti savyje užtenkamai drąsos ir sugebėjimo prisitaikinti prie sunkių dabarties gyvenimo sąlygų.

Darbo jau dabar yra begalės, tik mokėkime jį surasti. Eikime pirmiausia į sodžių ir neškime ten šviesos spindulių, nes sodžius mūsų visuomenės ir mūsų valstybės pamatas. Ypačiai čia plati dirva mokslus einančiai jaunuomenei, aukštųjų klasių vidurinių mokyklų moksleiviams ir aukštųjų mokyklų studentams. Kada karo sūkuriai neparegimu tamso rūku buvo apglėbę mūsų šalį, išsidanginusieji į Rusiją moksleiviai turėjo galimybės ir progos ir daugelis dar geresnių sąlygų, negu namie būdami, tęsti savo mokslą ir lavinimąsi nepertraukdami toliau. Dabar atėjo metas. Kad jei sugrįžę į savo žemę, atlygintų bent dalį to, kuo jie yra jai kalti, skleisdami apšvietimą savo vargą vargusiųjų brolių tarpe.

Mokyklas steigti turime visišką laisvę. Lig šiol tos laisvės nebuvo galima visai sunaudoti dėl trūkumo mokytojų, bet dabar to nebegalima pasakyti, sugrįžus ir grįžtant daugybei mokytojų ir moksleivių, pačiai merginų, kurios išėjusios gimnazijos mokslą ir ramiu laiku savo pajėgas dėdavo pedagogijai. Sugrįžusieji privalo pristeigti Lietuvoje tiek mokyklų ir įvairių suaugusiems kursų, kad neliktų joje nė vieno žmogaus, bent apšvietimo pradžios ir pamatų negavusio. Lietuva jau anais sunkiausiais rusų slėgimo laikais buvo, palyginti, pasiekusi aukštą apšvietimo laipsnį; dabar ji turi atsistoti greta pačių apšviestųjų pasaulio tautų. Mūsų jauna valstybė bus tikrai tvirta ir neįveikiama, jei jos žmonės piliečiai stovės aukštai pakilę kultūra ir apšvietimu. Tai be galo dideli uždaviniai, kuriems atiduoti savo pajėgos, jei ne visuomet, tai bent kuriam laikui, yra dabar didžioji grįžtančiųjų pareiga.

Greta mokyklų yra plati dirva steigti visokioms draugijoms: švietimo, kooperacijos, ūkio ir t. t. Be to, dabar leista yra atgaivinti senieji ir steigti nauji Lietuvių Draugijos dėl karo nukentėjusiems šelpti Centro Komiteto skyriai. Tai taip pat labai plati dirva pasidarbuoti mūsų grįžtantiems inteligentams ir visuomenės darbininkams, kurių daugelis, būdami Rusijoje, jau yra pratę tam darbui.

Jau pirmuoju ruožtu pažvelgę randame tiek darbų. Gerai apsižvalgę rasime jų dar daugiau. Mūsų grįžusiųjų didžiausia pareiga atsilyginti tėvynei už tą laiką, kurį mes buvome ją apleidę, neieškoti tuojau aukso kalnų, bet būti pasiryžusiems ir pasiaukoti bent kiek. Stodami į darbą mes atsilyginsime Lietuvai ir savo skolą ir padėsime parengti jau tvirtus pamatus, kad jos laisvė ir nepriklausomybė galėtų visu platumu išsivystyti.

L. Noreika.

Šaltinis: Noreika, L (1918, Gegužės 14). Sugrįžusiųjų pareigos. Lietuvos aidas 57 (105), p. 1-2. [žiūrėta 2018-05-05]. Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66455&seqNr=1; http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66455&seqNr=2