1918 m. gegužės 16 d. | Antanas Šilgalis | Blaivybės klausimu

Tačiau, gyveniman pažiūrėję, pamatysime daugelyje dalykų senąsias „tradicijas“ viršenybę teturint. Stipraus ginklo alkoholiui atremti mes dar neturėjome ir vis dar kol kas neturime. Ligi būsimoji nepriklausomos Lietuvos valdžia sutvarkys svaiginamųjų gėralų darymą ar pardavinėjimą, mes kol kas galime griebtis vienintelio ginklo: žodžio ir gero pavyzdžio. Dėl to reiktų mums daugiau vienybės pačių su girtybe kovotojų tarpe ir drauge tarp visų, kurie tik blaivumo idėjai pritaria

Nūdien visur daug kalbama ir laikraščiuose rašoma apie tai, kiek kur kokiai Lietuvos atšakai yra dėl karo tekę nuostolių; bet neprošalį bus kiek prisiminus, kiek per tą laiką, o net ir dabar lietuvių doros nuostolių turėta, kurį šis karas irgi, rodosi, nemaža bus pridaręs. Šiam kartui užteks čia prisiminus, kad ir girtybė, kuri kaip pirma, taip ir dabar yra šaltinis, iš kurio doros ligos plūsta.

Girtybei plėtotis beabejo daug padėjo karo pagamintos sunkios gyvenimo apystovos, nes žmonės vargų slegiamas sielas ėmė gydyti alkoholiu, tuo tariamuoju vaistu geram ūpui atgauti. Tiesa, alkoholio vartojimas Lietuvoje ir prieš karą nemaža bus šaknis įleidęs, bet pastaruoju metu prieš jį buvo sukilusi ištisa lietuvių blaivininkų armija, kuri gana vaisingai jau galėjo alkoholį atremti. Karo metu visoje Lietuvoje ta kovojančioji armija iširo, alkoholis visais senaisiais priešininkais nusikratęs, visur pradėjo dvigubai gautis ir šiandien jau matome liūdnų jo išsigalėjimo vaisių, kurie ėda susilpnėjusias mūsų pajėgas.

Dėl visų tų priežasčių nūdien blaivybės klausimas yra parūpęs jau didžiajai mūsų veikėjų daliai; blaivumo idėjai matyti pritaria bemaž visa šviesesnioji lietuvių visuomenės dalis, šiokių ar tokių pakraipų ar pažiūrų ji būtų. Taigi didžioji mūsų šviesuomenės dalis, nūdien aitrūs girtybės priešininkai ne vien teorija, bet ir praktika, kiek tai šių dienų dienų sąlygos leidžia.

Tačiau, gyveniman pažiūrėję, pamatysime daugelyje dalykų senąsias „tradicijas“ viršenybę teturint. Stipraus ginklo alkoholiui atremti mes dar neturėjome ir vis dar kol kas neturime. Ligi būsimoji nepriklausomos Lietuvos valdžia sutvarkys svaiginamųjų gėralų darymą ar pardavinėjimą, mes kol kas galime griebtis vienintelio ginklo: žodžio ir gero pavyzdžio. Dėl to reiktų mums daugiau vienybės pačių su girtybe kovotojų tarpe ir drauge tarp visų, kurie tik blaivumo idėjai pritaria. Tuo tarpu tos vienybės mums kaip tik ir trūksta, per tatai ir nepajėgiame tiek padaryti, kiek galėtumėm, kad ir tomis pačiomis neperstipriomis pajėgomis, bet dirbdami drauge ir vienodai.

Neieškodamas faktų iš kažin kur, kalbu čia apie vieną man gerai žinomą apylinkę.

Antai lietuvių vakarai ir vaidinimai juk daugiausia tik ir taisomi žmonėms kultūrinti ir nuo blogų papročium taigi ir nuo girtybės traukti. Tad sveikai galvojant, rodos, niekaip negalima sutikti, kad drauge su švietimu viename suole įsimanytų kas sodinti tokį bjaurų tamsumo padarą, kaip kad yra alkoholis. O vienok ir taip atsitinka ir tai, galima sakyti, gana dažnai.

Pastaruoju metu visoje Lietuvoje labai ima madon eiti vakarų taisymas. Esti jų visur ir visokių: ir savybės, ir viešųjų, ir taip sau, bet daugiausia kokiomis labdarybės ar švietimo įstaigoms sušelpti bei įsteigti. Bet liūdna pasakyti, kad šių vakarų daugumoje svečiams „pamylėti“ buvo viešai pardavinėjami ir svaiginamieji gėralai. Vienur kitur buvo ir tokių atsitikimų, kad nors viešai svaigalai ir nebūdavo pardavinėjami, bet visą laiką netrūkdavo pasigėrusių žmonių, kurie visą tvarką ardo. Vakarų šeimininkai negalėjo to nepastebėti, bet nieko nebuvo prieš tai daroma. Mat, vienas kitas vakaro taisytojas kartais slapčia pardavinėja įvairių gėralų sau pasipelnyti. Nemaža yra tekę matyti viešųjų vakarų tokių afišų, kur tyčia stambiomis raidėmis pažymėta: „Bufetas su įvairiais gėrimais ir užkandomis“. Keistas ištikrųjų atsirado toks atviras vakarų taisytojų, net ir afišose pasigyrimas, tarytum vienus kviečia vakaran vaidinimo pažiūrėti, o kitus kuriems vaidinimo permaža, tai dar…bufetan paviešėti. Kaip kam, o jau man rodosi, verčiau kiek mažiau pelno iš vakarų turėti, negu toks blogas įprotis palaikyti.

Gaila, kad tarp mūsų šviesuomenės bei blaivybės platintojų nėra dar tokios aukšto vienybės ryšio, taisant vakarus, uoliai prižiūrėti, kad alkoholis ten nesipainiotų, jam ten ne vieta.

Kol ateis laukiamoji gadynė, kada Lietuvos valdžia, kaip reikia tikėtis, supančios nelemtojo girtuokliavimo kojas, ir nūdien jau metas šviesuomenei imtis griežtai su girtuokliavimu kovoti ir nebeleisti jam toliau graužti lietuvių doros šaknys ir sėti moralinis bei medžiaginis skurdas.

Damazas Treigys


Šaltinis: Šilgalis A (1918, Gegužės 16). Blaivybės klausimu. Lietuvos aidas 58 (106), p. 1-2. [žiūrėta 2018-05-10]. Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66454&seqNr=1http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66454&seqNr=2