1918 m. gegužės 2 d. | Kostas Stiklius | Lietuvaitė

Netoli vasara. Ne viena lietuvaitė suka galvą, kuo čia pasipuošus? Kokius ir už kiek rūbus nusipirkus? O kam to visa? Užbaigdamas savo straipsnelį, atvirai pasakysiu: nors už didžiausius pinigus, puikiausius ir miesto rūbus nusipirksi, jie vis nebus tokie gražūs, kaip lietuviški tautiniai apdarai.

Lietuvos dukterys – lietuvaitės – neperdedant galima pavadinti Lietuvių tautos brangenybe bei groženybe. Jomis yra gerėjęsis ne vienas svetimtautis. Jos išgarbintos mūsų senovės dainose bei pasakose. Ne vienas šios gadynės poetas savo dainose išgarbindamas „lietuvę – seselę, tautietę – mergelę“ ir nesigailėdamas jai gražiausių žodžių, yra ne sykį išpylęs savo širdies jausmus jai po kojų. Senovės lietuvių dainose „lietuvė verpėjėlė-audėjėlė, marškinėlių siuvėjėlė“, šių dienų eilėse „kaip rožė pražydus graži, puikesnė, kaip vasaros rytas, kaip padangių žvaigždelė, kaip šviesioji saujelė… už visas grožybes gražesnė“ ir t.t. Senovės Birutės laikų lietuvė, kuri „savo darbo marškinius dėvėjo, trumpą rainuotą sijoną turėjo, ant gelsvų kasų rūtų vainikėlis, ant balto kaklo gintaro šniūrelis…“, buvo daug patogesnė už šių laikų kultūros paragavusias mūsų lietuvaites, kurios dabar yra „kepurinotos, korsetuotos, diržuotos“ ir t.t., kas labai jų sveikatą ir prigimtąjį grožį gadina. Su didžiu gailestavimu atsimeni nesenus dar laikus, kuomet Lietuvos dukrelę – lietuvaitę puošė „margi siūti kaspinėliai, peltakiuoti marškinėliai, sidabruoti kiklikėliai, žaliadryžiai sijonėliai…“ Paskutiniaisiais (prieš karą) metais buvo pradėję eiti madon senovės tautiniai apdarai. Jais apsidariusios lietuvaitės eidavo į lietuviškus vakarus, dainuodavo choruose ir t.t., bet tie rūbai tebuvo kaip ir tiktai vakarams, pramogai; nė bažnyčiose nematydavai tautinių apdarų, nors lietuvaitės, į bažnyčią eidamos, mėgsta kuo gražiausiai apsitaisyti.

Apie tautinių apdarų gražumą bei patogumą manau, nėra ką daug nė šnekėti. Tautiniais apdarais apsitaisiusi lietuvaitė jau iš tolo žydi kaip gėlė! Taigi, rodosi, dabar baisiai pabrangus visokiems kažmieriniams-kangariniams ir kitiems pirktiniams audiniams, atėjo patogiausias laikas lietuvaitėms vilkėti tautinius apdarus.
Nors dabar kaspinai ir visoki kareliai su pažibais yra begalo pabrangę, bet tie priedai nelabai svarbu; perdaug pažibų – karelių ir kaspinų – gadina. Gražiausia yra, kuomet lietuvaitės galva supinta ir apkaišyta „žaliomis rūtomis bei rožutėmis, diemedėliais bei saulutėmis… ant kaklo gintaro šniurelis…“ arba nors pora-trejetas eilučių padorių karelėlių, be daugybės kaspinėlių; ne per daug plačiomis rankovėmis marškiniai, marginė, padoriai lietuviškai pasiūta ir plati, senoviškais raštais išsiūvinėta priekištė (žiurstas, kvartukas) – tai ir visas apdaras – pigu, patogu ir gražu! Žiūrėsi ir neatsižiūrėsi!

Labiausiai lietuvaitėms pritinka tautiniai apdarai vasarą, tuomet visa gamta pasipuošia. Tarp žaliuojančių bei žydinčių gėlių tautiniu apdaru apsitaisiusi lietuvaitė išrodo, kaip kokia žavinti deivė – kiekvieno praeivio akį ir širdį vilioja prie savęs… Netoli vasara. Ne viena lietuvaitė suka galvą, kuo čia pasipuošus? Kokius ir už kiek rūbus nusipirkus? O kam to visa? Užbaigdamas savo straipsnelį, atvirai pasakysiu: nors už didžiausius pinigus, puikiausius ir miesto rūbus nusipirksi, jie vis nebus tokie gražūs, kaip lietuviški tautiniai apdarai.

Šaltinis: Lietuvaitė. (1918, Gegužės 2). Dabartis (53), p. 3. [žiūrėta 2018-03-28] Prieiga internete: Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23838&seqNr=3