1918 m. gegužės 2 d. | Petras Klimas | Šimtasis mūsų numeris

Ypačiai dabar, kada tenka visos pajėgos derinti, idant atlaikytume mūsų krašto būtį – jo nepriklausomybę ir savarankiškumą, idant tesėtume tai būčiai tvirtą pamatą padėti, taigi ypačiai dabar mums reikia tokios visuomeninės mokyklos. Tai ir yra vienas svarbiausių „Lietuvos Aido“ uždavinių

Išeinant šiandien šimtajam „Lietuvos Aido“ numeriui, labai pravers atsižvelgti atgal į sunkiai nueitąjį kelią ir iš įgytojo prityrimo padaryti vienos kitos išvados ateities reikalui.

Daugiau kaip prieš pusę metų, imdamiesi iš naujo varyti karo audros pertrauktą spaudos darbą, mes ėmėmės svarbių ne tik mūsų spaudos, bet ir viso krašto, bendrų Lietuvos uždavinių. Savo pirmutiniame žodyje mes sakėme (1917.IX.6): „Gerai numanydami šios valandos svarbumą, susitelkėme pasauliniai inteligentai ir kunigai, visi, kurie tik pavaldome plunksną, nepaisydami nei srovių nei pažiūrų skirtumo. Visus mus čia suspietė rimtas mūsų tautos ir mūsų gimtosios šalies padėjimas“.

Tada, po dviejų metų nebylios pertraukos, mes gavome progos leisti tik vieną laikraštį ir, rasi, kai kam galėjo pasirodyti, jog toji vienybė tebuvusi vien laikinis šios piktojo karo padaras. Paliuosėjus sąlygoms, ėmus plačiau visuomenės gyvenimui plakti, vienas kitas spėjo tą vienybę išnyksiant ir nustosiant pagrindo.

Bet praėjo aštuoni mėnesiai, šis ir tas atsimainė, atsirado vienos ir antros pusės laikraščių, kurie savo srovei tesiėmė atstovauti, o mūsų vienybė ne tik neiširo, bet dar, rasi, stipresnio pagrindo įgijo. Nes tai buvo ne tokia vienybė, kuri nemato įvairių gyvenimo skirtumų ir skirtingų jos reikalų, arba kuri teieško gražių žodžių savo bespalvei bylai papuošti – tai buvo sutartinis aiškiai nusimanančių žmonių darbas, žmonių, kurie daugeliu atveju buvo ir yra visai priešingų pasaulėžiūrų. Ta vienybė buvo sąmoningai sutarta bendriems mūsų reikalams ir bendrai mūsų tautos kultūrai.

Tas sutartinis darbas, berods, pareikalavo iš mūsų didžios disciplinos, tarpusavio drausmės ir apykantos. Užuot nuolatos niekinę savo priešininką, jį dėl bet kokio menkniekio purvais drėbę, kaip kad dažnai pirmiau darydavo mūsų laikraščiai, mes pryšakin pastatėme žmogaus asmens ir jo įsitikinimų pagarbos obalsį. Gi dėstydami plataus pasaulio ir mūsų krašto bei tautos reikalus, mes nesismelkėme kelti kovos nei prieš kairiuosius nei prieš dešiniuosius, bet rūpinomės nušviesti patį reikalo turinį, kaip jis yra ir kiek jis yra visiems mums bendras. Mes esame įsitikinę, jog ta visuomenė gali pakelti rimtą ir neišvengiamą kultūros ir pažangos kovą, kuri prieš tai yra išėjusi drausmingą asmens pagarbos ir bendrojo susipratimo mokyklą. Ypačiai dabar, kada tenka visos pajėgos derinti, idant atlaikytume mūsų krašto būtį – jo nepriklausomybę ir savarankiškumą, idant tesėtume tai būčiai tvirtą pamatą padėti, taigi ypačiai dabar mums reikia tokios visuomeninės mokyklos. Tai ir yra vienas svarbiausių „Lietuvos Aido“ uždavinių.

Netrukus ėmus Lietuvos gyvenimui iš pamatų tvarkytis ir randantis vis naujo ir naujo atstatomojo darbo, – mūsų laikraštis, be abejonės, turės virsti dienraščiu ir dar kruopščiau imtis savo pasistatytųjų uždavinių. Gi šiandien, apžvelgdami mūsų šimtojo numerio skaitytojų minias, mes jaučiame radę plačios visuomenės pritarimo mūsų tikslams, ir tikimės, jos padėdami, toliau budriai stovės mūsų bendrųjų reikalų, mūsų švietimo ir supratimo, mūsų bendrosios gerovės bei kultūros, o užvis mūsų bendrai pasiilgtos laisvės ir nepriklausomybės sargyboje.

P. Kl.

„Lietuvos aido“ 100-asis numeris.


Šaltinis: Klimas, P (1918, Gegužės 2). Šimtasis mūsų numeris. Lietuvos aidas 52 (100), p. 1-2. [žiūrėta 2018-04-28]

Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66452&seqNr=1

http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66452&seqNr=2