1918 m. gegužės 20 d. | Vištų savininkams

Jei nesurasime pirmojo slaptai padėto kurios vištos kiaušinio, tai ta višta nuo tos dienos dės toje pat slaptoje vietoje. Gali ieškoti, gali neieškoti – kiaušinių nerasi.

Jau turbūt kiekvienam vištų savininkui bus atsitikę, kad yra keikęs geriausiąsias savo geriausiųjų vištų, už-tatai, kad jos nededa kiaušinių į gūžtas, o išmėto juos kažin kame. Jei nesurasime pirmojo slaptai padėto kurios vištos kiaušinio, tai ta višta nuo tos dienos dės toje pat slaptoje vietoje. Gali ieškoti, gali neieškoti – kiaušinių nerasi. Yra tokių vištų: jei norėsi ją susekti, tai ji darys tokius vingius, ves tave tokiais klaidžiais keliais, kad sunku bus atitikti tos vietos. Bet ir tam yra vaistas, ir jo pasekmės gana juokingos. Štai kas reikia daryti. Susigavus vištą įkišti į dėtis kiek druskos ir viskas. Kada druska ima ėsti dėtis, tai višta mano, kad jau kiaušinis lenda ir bėga, stačiai lekia į tą slaptąją gūžtą, kad nepametus kiaušinio, o padėjus jį gūžtoje. Tada sek paskui vištą ir džiaugsiesi radęs gūžtą, pilną kiaušinių.


Šaltinis: Vištų savininkams. (1918, Gegužės 21). Dabartis (60-1), p. 3. [žiūrėta 2018-05-02] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23837&seqNr=3