1918 m. gegužės 21 d. | Gabrielė Petkevičaitė-Bitė | Dienoraštis: gyvenimas su vokiečiais

Keliaudama į Razalimą daugely vietų mačiau žiemkenčių javų, šalnų ir vėjų pagadintų. Ir šiaip laukai menkai išgyventi. O arkliai… arkliai!… Dažnoje vietoje iš tų nelaimingų gyvulių galima būtų anatomijos pasimokyti, nes tik nuplikusi, be plauko oda, lyg pirštinė, užmauta ant atsikišusių kaulelių.

Ilgą laiką neteko plunksnos į ranką paimti. Šį kartą iš skiepijimo Razalime nieko neišėjo. Iš Panevėžio niekas neatvyko ir telefonavo, kad aš viena skiepyčiau. Nepradžiugau tokį įsakymą išgirdusi. Pernai dirbome išsijuose trise, ir tai be manęs du vyrai kaip ąžuolai, o šiemet jaučiuos ir šiaip silpnesnė, o žmonių minia ne mažesnė kaip pernai.
Pasakiau žandarams, kad telefonuotų, jog nepasiėmiau su savimi lancetų… Atsakė: žmones namo paleisti, o kai bus šaukiami, kad vėl susirinktų.
Išėjusi dar paaiškinau susirinkusiai miniai, kad ir šaukiami nebevažiuotų tie, kurie pernai buvo skiepijami ir skiepai prigijo.
– Ačiū, ačiū labai už tokį paaiškinimą! – šaukė žmonės. – O kiek mes dabar laiko sugaišome, vilkdamiesi visi čia!
Žandarams mano paaiškinimas netiko, šokosi:
– Įsakyme aiškiai pasakyta: visi turi susirinkti! Visi! Ir jauni, ir seni…
– Užmiršo veikiausiai pridėti: neskiepyti ir tie, kuriems skiepai neprigijo, – paaiškinau ir nuėjau galvodama, jog ir vokiečių tarpe netrūksta valdininkų, kuriems negyva raidė atstoja sveiką galvojimą. Pagaliau, kas jiems rūpi mūsų vargai.
Keliaudama į Razalimą daugely vietų mačiau žiemkenčių javų, šalnų ir vėjų pagadintų. Ir šiaip laukai menkai išgyventi. O arkliai… arkliai!… Dažnoje vietoje iš tų nelaimingų gyvulių galima būtų anatomijos pasimokyti, nes tik nuplikusi, be plauko oda, lyg pirštinė, užmauta ant atsikišusių kaulelių.
Kiek daigo paliko neišgadinto laukuose ėjai ir šalnos, tą baigia dabar džiovinti sausuma. Visi žmonės išsigandę dėl tos sausumos. Nei žolė, nei dobilai neželia, į sausą žemę įsėtas vasarojus nedygsta.

Tų rykščių, kurios plaka ir šiaip jau nuvargintą mūsų kraštą jau nebesuskaitysi!… Plėšikai vis dar nepasiliovė žmonių plėšę, dabar dar įsimanė trobas deginti. Dažnoje vietoje randa žmonės išmėtytus lapelius, kuriuose įrašyti pažadėjimai tai vienur, tai kitur trobesius uždegti. Ir dega. Šiaip didelėsni gaisrai jau yra buvę Panevėžy, Šiauliuose; Šeduva degė net dvi dienos. Degė ir Pasvalys; Pušalote sudegė malūnininko trobos, ne visai prie miestelio. Rado ten degančias trobas šiaudais apkrautas iš nakties. Girdėti panašių atsitikimų ir toliau nuo mūsų.
Kareiviai pasakojo man: bolševikai atsiuntę savo agentų mus deginti…Kitą kartą šneka: žydai šitaip daro. Man vis rodosi, kad nei vieni, nei antri, o visų tų gaisrų didžiausios priežastys: žmonių neatsargumas, neapsižiūrėjimas ir sausuma.

Į visų tų baisumų tarpą neša „L.Aidas“ žinias apie mūsų tėvynės nepriklausomybę, apie ruošiamą didelę tautos džiaugsmo šventę, apie pabėgėlių grįžimą, apie vokiečių valdžios teikiamas lėšas mūsų mokiniams, mokytojams ir mokykloms pargabenti iš Rusijos… Žinios didelės, svarbios, o širdis bijosi džiaugtis, o liūsti, rodosi, nebūtų ko… tačiau… Laimė, kad įvairių įvairiausi darbai neleidžia man atsipeikėti, neleidžia gilintis ir ieškoti ryšių tarp to, kas rašoma, ir to, į ką esame verčiami žiūrėti, kuo, taip sakant, gyventi…
Mūsų bavariečiai (landšturmiečiai) vaikščioja diržus susijuosę, pusalkaniai, rankioja patvorėse žolių, kaip mes mūsų kiaulėms, ir verdasi kaži kokią žolienę. Sunku į tai žiūrėti, ir padėti jau nebėra kaip… Ir šiaip mane žmonės pajuokia. Kada žadėjau bulbes sodinti, bavariečiai pamatė, kad didelės, ėmė prašyti, kad liesčiau jiems tą darbą atlikti taip, kaip jie yra įpratę namie daryti.

Ilgesnį laiką tie seniai juk gyvena po mano pastoge, susiduriame kasdien, visą laiką elgiasi gražiai ir daro dorą suvargusių žmonių įspūdį, kodėl man buvo jais nepasitikėti? Be to, žinau, jog vokiečių ir liaudis už mūsų liaudį mokytesnė, ir jų ūkis visur gražiai vedamas.
Seniai tupėjo kelias dienas prie bulbių, supjaustė jas, nuo kiekvienos bulbės geroką kąsnį sau pasiimdami. Paskui, uždengę bulbas maišais, kaip ir raugino, pagaliau pasodino.
Žmonės juokiasi iš manęs, kad savo sėklinėmis bulbėmis prišėriau vokiečius, o pati liksiu rudenį be bulbių, bet aš esu rami, kad tie žmonės darbavosi, tiesa, kad ir patys laimėtų kąsnelį, tik man skriaudos nenorėdami.
Nuliūdę seniai dūsauja ir dažnai manęs klausia: kas bus? Kas bus?
Atsakau jiems, kad pirma tikrai ir pati nežinojau, kas bus. O dabar po to, kada suiro taikos tarybos Breste, kada vokiečių valdžia pasiryžo užgriebti visas žemes iki Peipuso ežero, tai jau žinau, tikrai žinau, kad jūs, vokiečiai, pralaimėjote karą. Grįžę namo, atsiminkite, ką jums pranašavo vieną senė Lietuvoj.
Kiti mėgina aiškinti, kad karas vokiečių jau veik laimėtas. Rytų fronte juk jie jau esą ponai, o Vakarų fronte ir pats velnias jų nenugalėsiąs iš jų apkasų (ypač dabar, kada iš Rytų fronto veik visa kariuomenė esanti ten nublokšta. Bet ir toks tvirtinimas nelabai tvirtai jų lūpose skamba…

Sužeidęs merginą kareivis tebegyvena pas mus. Tik su nieku nebesišneka, slankioja vienas pats, susitikęs su kuo, bijosi į akis pažvelgti. Dažniausiai sėdi skiedryne atsisėdęs saulėje, įbedęs akis į žemę, o iki šiol buvo vienas vikriausių dragūnų, nors ne pramuštgalvis. Sąžinė, matyti, jį graužia…


Šaltinis: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Karo meto dienoraštis III tomas. Panevėžys, 2008 m., p. 305-309.