1918 m. gegužės 21 d. | Iš sviesto istorijos

Oi, tas gardusis, geltonasis sviestelis! Dabar apsilaižydami atsimename tuos „riebiuosius“ laikus, kada sviesto, gero pigaus sviesto, būdavo ligi valios. 

Oi, tas gardusis, geltonasis sviestelis! Dabar apsilaižydami atsimename tuos „riebiuosius“ laikus, kada sviesto, gero pigaus sviesto, būdavo ligi valios. Šiandien žmogus džiaugiasi, jeigu į savaitę gauna nusipirkti sviesto trupinėlį 30, kartais 50 gramų, ir paskui laužosi galvą, kaip čia tą sviestą padalinus į septynias dalis.

Bus ne pro šalį priminus, jog Vokietijoje pieno ir sviesto pramonę labai yra pakėlęs karalius Friedrichas Vilhelmas I, kuris tikrai žinojo, kokio didžio svarbumo tuodu daiktu turi gyventojų maitinimui. Ypatingai Brandenburgijos provincijoje 18 metašimčio pradžioje jo rūpesniu tapo įtaisytos įstaigos, kame ūkio žinovai olandiečiai gyventojus mokė, kaip reikia daryti sviestas. Karalius norėjo, kad jo valdinių dukterys taptų geros šeimininkės, kurios pažinsta gerai visus virtuvės ir rūsių darbus, todėl jisai labai džiaugdavosi, jeigu jo dvaro, ir šiaip kiti valdininkai savo dukteris siųsdavo „sviesto mokyklon“. Išėjusios pamokas, savo pagaminto sviesto gabalą turėdavo įteikti karališkojo dvaro virtuvei. Patsai karalius ragaudavo to sviesto. Jeigu sviestas jam patikdavo, tai jisai padariusiai sviestą merginai pridėdavo 100 dolerių dalies.

Pačiam karaliui taip aukštai įkainojant sviestą, žinia, ir visi gyventojai pradėjo sviestą labai mėgti. Jeigu svečią norėdavo pagerbti, tai jam duodavo namų šeimininkės dukters padaryto sviesto. Žinoma, jog su sviestu rišasi ir daug prietarų. Pavyzdžiui, atvykus jaunikiui su savo piršliu, kuris dažnai būdavo jaunikio tėvas, pas nuotaką, bevalgant, šita saugojosi nepaimti pirmiau sviesto, kadangi ji tada dar septynis metus neištekėsianti. Bet kai kuriuose Vokietijos kraštuose yra lygiai kitos reikšmės patarlė: „Ta, kuri sviestą prapjaus, dar tą metą vyrą gaus.“ Jeigu sviestas nuslysta nuo peilio, arba jeigu jisai ant lėkštės stumiasi šen bei ten, tai, sako, būtinai lis. Lietų pranašauja ir tatai, jeigu aptepta sviestu duonos riekė iš valgančio rankų aptepta puse nukrinta žemėn.

Šaltinis: Iš sviesto istorijos. (1918, Gegužės 21). Lietuvių susirinkimas Kaune. Dabartis (60-2), p. 3. [žiūrėta 2018-05-02] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23836&seqNr=3