1918 m. gegužės 23 d. | Antanas Sugintas | Stebuklingas gydytojas Druskininkuose

Buvo tatai apie 1730 metus, kada ūkininkas Francas Surovas pastebėjo, kad jo gyvuliai labai tarpo nuo vandens, kuris pusėtinai atstu nuo Druskininkų kaimo, tarp balų ir krūmynų veržėsi iš žemės.

Buvo tatai apie 1730 metus, kada ūkininkas Francas Surovas pastebėjo, kad jo gyvuliai labai tarpo nuo vandens, kuris pusėtinai atstu nuo Druskininkų kaimo, tarp balų ir krūmynų veržėsi iš žemės. Druskininkai tuokart tebuvo tiktai mažas kaimelis su šešiomis apgriuvusiomis trobelėmis. Francas Surovas buvo gudrus ir visa ką apmąstąs žmogus. Jis paragavo to vandens. Vanduo turėjo ypatingą skonį. Jame ir pradėjo busti gudrybė, kuri pagamino jau ne vieną šundaktarį. Prisipylęs keletą ąsočių šito vandens ir traukė apylinkės bajorų pilysna. Keletas jį išvijo, bet kiti patikėjo, kad jo vanduo gali stebuklais išgydyti įvairias ligas. Vieną bajorą jis pagydė nuo paralyžiaus ir vieną moteriškę nuo skropulų. Tatai buvo pradžia jo gyvenimo, kaipo gydytojo. Visoje Lietuvoje jis buvo žinomas kaipo stebuklingas gydytojas. Jam nebereikėjo ligonių lankyti. Ligoniai pluste plūdo Druskininkų kaimelin. Jis niekam neprasitarė iš kur ima šį gydantį vandenį.

Balosna, kur šitas vanduo tekėjo, tenuklysdavo retkarčiais tiktai gyvuliai. Kartais visai netyčia nueidavo ten link koks žmogus. Savo slėpinį jis pagaliaus paliko sūnui Benediktui. Paveldėtojas apsukriai naudojosi tėvo palikimu. Imdamas gerą mokesnį už gydymą, jis greit praturtėjo. Sulig ūkininkų papročio, ir jis pinigus pakasė po žeme. Bet vieną dieną turėjo juos atkasti ir didoką sumą atiduoti. Nežinia kaip, sudegė jo namai. Vyresnybė, o gal tiktai ir žemesnieji valdininkai žinojo apie Benedikto Surovo turtus. Jie pasodino jį kalėjiman sakydami, kad jis patsai padegęs savo namus ir grasino ilgu kalėjimu bei perspėjimu, jeigu neduosiąs daug pinigų. Benediktas už laisvę atidavė didę savo turto dalį. Neteisingai iš jo atimtą turtą jis negalėjo užmiršti ir pradėjo girtuokliauti. Užsimąstęs sėdėdavo jis akis įbedęs žemėn ir vis kartodavo: „Vanduo davė, ugnis atėmė“. Degtinė pagaliaus sudrumstė jo atmintį. Jis užmiršo tą vietą, kur buvo pakasęs savo turtą. Užtatai bet girtybėje išdavė savo paslaptį. Jis ir jo duktė skurdo ir mirė didžiausiame varge. Bet jo paslaptis apie Druskininkų versmes tebegyvuoja ir šiandien sergančių Lietuvos gyventojų gerovei.

Druskininkai, mineralinio vandens paviljonas. Fotografuota iki 1918 m. (Biblioteka Narodowej w Warszawie; poczt.13231) http://www.archimede.lt/druskininkai/ikonografija/2516


Šaltinis: Sugintas, A. (1918, Gegužės 23). Stebuklingas gydytojas Druskininkuose. Dabartis (62), p. 3. [žiūrėta 2018-05-04] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23835&seqNr=3