1918 m. gegužės 23 d. | Petras Klimas | Mūsų kapitalai Rusijos valstybės įstaigose

Jau keliais atvejais esame rašę apie sąskaitas, kurias teks suvesti su Rusija. Mums savo atskirą valstybės gyvenimą tvarkant. Tomis sąskaitomis ne vienas yra gyvai susirūpinęs, nes vis dar ligi šiol bet kam nenumanu, kaip čia tos sąskaitos turės išsilyginti. Berods, tuo tarpu dėl pačių santykių ir stovio neaiškumo Rusijoje ir ligi karui pasibaigus, čia sunku kas numatyti. Bet mūsų pačių teisės čia turi būti kiekvienam aiškios, nes jomis tegali remtis ir mūsų reikalavimai.

Visų pirma čia tenka atkreipti domė į likimą tų mūsų visuomenės kapitalų, kurie atsidūrė buvusiose Rusijos valstybės įstaigose. Negali būti jokių abejonių, kad Lietuvos piliečių kapitalai, kurie buvo tose įstaigose sudėti ir buvo valstybės apdrausti, turės grįžti tiems patiems piliečiams, būtent per Lietuvos valstybės įstaigas. Nes apie pačių Rusijos valstybės įstaigų grąžinimą Lietuvon šiandien jau nebegali būti kalbos. Tokiu būdu tarp mūsų visuomenės ir Rusijos čia turės tarpininkauti mūsų naujai kuriamosios valstybės įstaigos.

Tame tarpininkavimo darbe pirmą vietą turės užimti mūsų žmonių indėliai, kuie buvo sudėti taupomosiose valdžios kasose. Kad būtų bent kiek aišku, kaip didelė čia yra Rusijos valstybės skola, pravers paduoti kelis skaitmenis iš tų kasų apyskaitų. Būtent 1914 m. sausio 1 d. ant 207192 knygučių ių Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gub.valstybės taupomosiose kasose matome sudėtų 47.084.965 rub., ir be to dar procentinių popierių 7.274.089 rub. vertės. Berods, tos žinios yra dar prieš karą suteiktos ir negali tikrai atvaizdinti, kiek bėra likę pinigų tose kasose dabar. Žinome, jog karą paskelbus, daugelis spraudės savo pinigų atsiimti, nors veikiai pats pinigų išdavinėjimas buvo sustabdytas. Betgi, kita vertus, nuo sausio 1 d., ligi karo, per pusę metų, žmonės buvę taip pat nemaža pinigų padėję ir todėl vargu paduotoji suma čia bus didesnė, negu tikroji dabartinė.

Kalbant apie indėlių grąžinimą, kyla dar antras svarbus klausimas – kaip tie indėliai turės būti grąžinti. Rusijos popierinio rublio kursas šiandien, kaip žinome, yra didžiai puolęs, ir todėl tų indėlių grąžinimas popieriais jų nominaline vertybe padarytų mums didžiausios ir neteisingos nuoskaudos. Žmonės, dėdami kason savo sunkiai sutaupytus skatikus, dažnai patys nešė ne popierį, bet auksą, o nešdami popierį, žinojo už tai visą valstybę laiduojant savo turtais arba aukso valiuta. Todėl ir grąžinant mūsų indėlius, jie tegali būti grąžinami tik atskaitant juos aukso valiuta, t y. už rublį 17.427 colių aukso arba jo ekvivalento ( lygios vertybės). Procentiniai popieriai, žinoma, grįžta patys kaip buvę in natura.

Be indėlių įvairiose valstybės kasose, mūsų žmonės buvo sudėję ir valsčiaus, bendruomenės kasose, kurių sumas karo metu daug kur valdžia išgabeno į Rusiją. Jų grąžinimui teks sueiti į sandorą su Rusijos įstaigomis, kurios tuos kapitalus globoja; gi iš antros pusės – ištirti ir patikrinti čia likusieji valsčių dokumentai.

Taipo pat teks elgtis su kaucijomis (užstatas – LT1918), kurias žmonės buvo sudėję valstybės įstaigose, pirkdami iš valdžios miško arba apsiimdami atlikti kokius nors darbus valdžios naudai; lyginai ir su kaucijomis teismuose ir skolos depozitais neatsišaukusiems skolininkams.

Kiek kitaip gauname žiūrėti į valstybės vadinamąjį Bajorų ir Valstiečių banką, kurs Lietuvoje turėjo savo skyrius ir varė žemės operacijas. 1914 m. sausio 1 d. apyskaitomis Bajorų bankas Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijose turėjo užstatytų 870 dvarų su 317,911 deš.žemės, įkainotos daugiau per 20 mln rublių. Valstiečių Bankas tuo pat metu tose gubernijose savo rankose turėjo 116 dvarų su 64,900 deš. Žemės, 6.752.387 rub.vertės; bet šių žemių Valstiečių bankas turėjo išdavęs dar paskolų jau išparceliuotų dvarų pirkėjams, valstiečiams-savininkams arba kolonistams. Tos visos žemės, dvarai ir visos skolos abiem bankam, kaipo valstybės turtai, savaime atitenka ir kitos valdžios žemės, miškai ir trobesiai. Tokiu būdu visos Bajorų ir Valstiečių Banko operacijos turės būti nurašytos į Lietuvos valstybės panašių įstaigų sąskaitas.

Šit trumpai išdėstytieji ir svarbiausieji dėsniai, kuriais tenka vaduotis, rišant klausimą dėl mūsų kapitalų atgavimo iš buvusiųjų Rusijos valstybės įstaigų. Apie privatines įstaigas tuo tarpu čia nekalbame, bet numanu taip ten, kad ir jo tam tikrose ribose turės derintis į tuos pačius dėsnius. Berods, Rusijos dabartinė valdžia daugelį privatinių bankų pavertė valstybės įstaigomis ir tokiu būdu sulygino su senaisiais valstybės bankais. Tuo tad atveju ir buvusių Lietuvoje privatinių bankų operacijos tektų nurašyti į Lietuvos valstybės įstaigų sąskaitas. Bet kol kas tas klausimas palieka atviras.

P. Kl.

Šaltinis: Klimas, P (1918, Gegužės 23). Mūsų kapitalai Rusijos valstybės įstaigose. Lietuvos aidas 60 (108), p. 1-2. [žiūrėta 2018-05-13]. Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66451&seqNr=1; http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66451&seqNr=2