1918 m. gegužės 23 d. | Vieni metai tyruose

Iš šito pranešimo vokiečių nelaisvėje esamieji lietuviai suprastas, jog jų padėjimas, palyginus, yra kur kas geresnis, negu belaisvių kitose žemėse.

Vienas pargrįžęs iš fransų belaisvės Afrikoje vokiečių kareivis praneša štai ką:

„Iš Tuniso mus traukiniu vežė į Kaironaną. Iš čia turėjome pėsti eiti penketą dienų, vis toliau į gilų tyrlaukį. Buvo tai labai sunki kelionė. Netrukus kelyje daug žmonių susirgo. Gydytojo ir vaistų nebuvo. Tiktai kada jau keletas mūsų ligonių numirė, iš Tuniso atsiuntė vieną gydytoją. Didžiausioje saulės kaitroje mes turėjome tyrumoje taisyti kelius – be jokios priedangos, kada mūsų sargai gulėjo ūksmėje. Didi dalis mūsų vyrų mirė nuo šiltinės, beveik visi gavo karščio. Bet ir sergantieji turėjo dribti, kurie nenorėjo, tiems nedavė pietų, ir vaikė pietų saulės kaitroje po lauką. Fransų karo ministerio buvo įsakyta kas dieną teduoti tiktai pusę literio vandens, ir šitas įsakymas labai įsakmiai buvo pildomas. Maistas buvo kuo blogiausias. Dažnai mėsą pristatydavo labai iš toli, ir kol ją pristatydavo, tai nebegalima jau būdavo valgyt. O kitokios mėsos, nė kitokio maisto neduodavo. Siunčiamus mums siuntinius fransai dažniausiai išplėšdavo. Būdamas tyruose, aš dažnai sirgau. Pagalios buvau tiek nuvargęs ir suliesėjęs, kad fransų gydytoja pasiūlė mane išmainyti.“

Iš šito pranešimo vokiečių nelaisvėje esamieji lietuviai suprastas, jog jų padėjimas, palyginus, yra kur kas geresnis, negu belaisvių kitose žemėse.

Šaltinis: Vieni metai tyruose. (1918, Gegužės 23). Dabartis (62), p. 2. [žiūrėta 2018-05-04] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23835&seqNr=2