1918 m. gegužės 25 d. | Liudas Noreika | Dėl Lietuvos ateities

Taigi, visi tie Lenkų pavojai, kuriais dangstosi anie dešiniųjų vokiečių sluoksnių rašytojai ir politikai, norėdami paslėpti tikruosius savo norus, yra netikri. Tokiais samprotavimais, kaip matome, visai negalima remtis ir išrodinėti, kad reikia surišti Lietuvą su kokia nors vokiečių valstybe personaline ( asmens, vadinas – bendro karaliaus) unija

Vokiečių laikraščiai paskutiniu metu daug rašo apie Lietuvą. Jie gvildo klausimą iš įvairių pusių, bet daugiausia atsižvelgdami į būsimus Lietuvos santykius su jos kaimyninėmis valstybėmis tarptautinės politiko srityje.

Įvairių krypsnių, ypačiai dešiniųjų partijų, vadinamųjų alldeitšų, žmonės, rašydami apie tuos dalykus, daugiausia kalba apie būsimąjį Lietuvos valdymo būdą. Stengdamies pakreipti Vokiečių valstybės politiką visais klausimais taip, kaip jų partijoms pageidautina, jie norėtų ir Lietuvai primesti tokią tvarką, kokia tinka jų programai. Jie sako: Lietuva galinti būti tik arba respublika, arba turinti susirišti personalinės unijos ryšiu su kuria nors Vokios valstybe. Pirmiau būdavo daugiausia kalbama apie personalinę uniją su Prūsais, dabar jau vis dažniau imama kalbėti apie uniją su Saksais. Kadangi respublikos nieks dabar, sako jie, nenorįs ir nereikalaująs, tai ir beliekanti Lietuvai tik monarchija personalijos unijos pavidalu su viena kuria iš didesniųjų Vokios valstybių. Taigi Lietuva, anų tam tikro politikos krypsnio vokiečių nuomone, galinti būti tik monarchija, bet savo atskirto karaliaus, vadinas, atskiros dinastijos negalinti turėti.

Svarbiausią, kuone vienintelę priežastį tokiems savo samprotavimams paremti jie nuolat rodo lenkų pavojų. Esą jeigu būsias atskiras Lietuvos karalius, kurs turėtų savo būstinę ir rūmus Vilniuje, tuojau pateksiąs į lenkų įtaką ir galėsiąs pertat pakreipti Lietuvos ateities politiką į Lenkų pusę. Išrodymai toki: lietuviai, girdi, yra valstiečių tauta, be to, dar neapšviesta. Inteligentų esą nedaug ir jie są nestiprūs. Aukštojo luomo lietuviai neturi. Priešingai, visas aukštasis sluoksnis –dvarininkai ir apskritai bajorai – esą lenkai; jie visi, be to, kad esą ekonomijos (šalies ūkio) žvilgsniu labai stiprūs, esą kultūringi, apsišvietę, turį šalyje daugiausia inteligentijos. Jų tat pripūsią Lietuvos karaliaus rūmai ir tokiu būdu Lietuvos karalius pateksiąs į lenkų politikos sūkurį, nes reikią žinoti, kad Lietuvos lenkai esą linkę į Varšuvą ir visą Lietuvos ateities politiką kreipsią į Lenkus.

Pažiūrėkime, kiek rimti ir verti yra šitie visi išrodinėjimai!

Apie lietuvių nemokslingumą ir tamsumą nėra ko nė kalbėti, nes tai yra paskala kaž kieno prasimanyta ir tyčia tam tikrais tikslais paleista. Tiesa gi visai ką kita rodo. Nes juk pats apgraibomis padarytasis 1897 m. visuotinis Rusijos gyventojų sąrašas parodė, jog lietuvių jau tada buvo nuo 57 lig 60 procentų mokančių rašto. O reikia atminti, jog tada buvo pats sunkusis Lietuvos švietimo metas, kada Rusijos reakcinė valdžia visais valstybės galybės priemoniais tikrąjį švietimą trukdė ir persekiojo, stengdamasi tik Lietuvą rusinti ir pravoslavinti. Juk po anų sunkiųjų laikų, 1904 metais atgavę spaudą ir 1905 metais trupinėlį laisvės, lietuviai kultūros ir švietimo laiptais pašoko labai daug aukštyn. Ir ta paskala apie lietuvių tamsumą yra nieko verta.

Dėl lietuvių inteligento trūkumo taip pat netiesa. Inteligentiškų pajėgų, išblaškytų po visą pasaulį, lietuviams palyginti, yra daug; tegu tik bus duotos patogios sąlygos joms sugrįžti ir Lietuvos valstybei vesti jų užteks. Jeigu trūktų tam tikrų valstybės ūkio šakų žinovų, tai juk Lietuvai bus valia jų pasikviesti ir iš kitur.

Ta lenkų pavojaus baidyklė taip pat maža pamato teturi. Iš vienos pusės, juk Lietuva privalys būti demokratinga valstybė, demokratybės pagrindais sutvarkyta: joje turės būti plati konstitucija ir visuotinė rinkimų teisė. Esant tikrai demokratingai tvarkai su plačiomis rinkimų teisėmis, šalies valdymas, jos net tarptautinė politika pareis nuo plačių visuomenės sluoksnių, o ne nuo menkos, nedidelės, kad ir turtingos bei „galingos“ dvarininkų, kitaip sakant – lenkų grupės. Kada visų gyventojų yra skaitoma milionais, o dvarininkų tik tūkstančiais, tai jie negalės turėti didelės įtakos Lietuvoje, jeigu jų darbai ir politika nesutiks su plačiais ir tikrais krašto reikalais.

Jog tai tikrai taip yra, gana bus atsiminus rinkimai į visas Rusų valstybės Dūmas. Nors visa V. Dūmos rinkimų Krivošeino sudaryta sistema rėmėsi dvarininkais ir daugiausia jų tik reikalų žiūrėjo, tačiau ir Kauno ir Suvalkų gubernijų rinkimus jie visuomet pralaimėdavo.

Iš antros pusės, pati Lietuvos dvarininkų lenkybė yra daugiau problematinis teorijos, negu tikrybės dalykas. Lietuvos dvarininkai „en grossׅ“ (visus bendrai imant) nėra jau toki lenkininkai, pasmilę akis tik į Lenkus. Yra iš jų tik atskiri žmonės tikri Lenkų politikos šalininkai ir jos vykdytojai Lietuvoje, kaip anie 44, pasirašiusieji po žinomuoju lenkų memorialu į Vokios vyriausybę, kad Lietuvą prikergtų prie Lenkų. Apskritai gi apie Lietuvos dvarininkus negalima pasakyti, kad juose visai būtų užgesęs Lietuvos patriotizmas ir tėvynės meilė. Kaip senovėje buvo, taip ir dabar žymi jų dauguma tebėra tikti Lietuvos laisvės šalininkai. Kad daugumas jų lig šiol maža arba visai nedalyvavo Lietuvos atgaivinimo darbe, tai čia bus daugiau luominių, o ne politinių priežasčių, nes lietuvių, o su juo ir visos Lietuvos atgijimas ėjo daugiausia iš valstiečių tarpo ir jais tik rėmėsi. Kaip anuomet Vengrų bei Čechų svetimoj dvasioj, taip dabar Lietuvos dvarininkų dauguma savo vidaus kultūra ir luominėmis tradicijomis buvo paskendę lenkų dvasioj. Ir tik. To gi nebuvo ir nėra, kad juose būtų užgesęs Lietuvos savarankiškumo ir nepriklausomybės troškimas.

Lietuviai jau ne vieną kartą yra pareiškę, jog jie griežtai atmeta jeib kokią personalinę uniją. To nė kartoti, rodos, nebereikia. Tai žino ir anų laikraščių rašytojai, nes ir anuose laikraščiuose ne kartą buvo pažymėta, jog lietuviai atmeta jeib kokią personalinę uniją. O lietuviams ir Lietuvai paliekama toje srityje visiška laisvė – pasirinkti patiems būsimasis valdymo būdas ir valstybės tvarka. Ir Vokios kancleris gr. Hertlingas ir kiti Vokios užsienių reikalų ministerijos atstovai reichstage ne kartą yra pasakę, jog toje srityje į lietuvius nebūsia daroma jokio spaudimo.

L. Noreika.

Šaltinis: Noreika, L (1918, Gegužės 25). Dėl Lietuvos ateities. Lietuvos aidas 61 (109), p. 1-2. [žiūrėta 2018-05-14]. Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66450&seqNr=1; http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66450&seqNr=2