1918 m. gegužės 28 d. | Gabrielė Petkevičaitė-Bitė | Dienoraštis: Kratos ir nusavinimai

Dabar pavasarį, kada žmonės dėl sausumos, dėl arklių stokos ir dėl tų pačių arklių menkumo laukų nebesuspėjo įsėti, kada gyventojų daugumas gyvena rūpesčiu, kaip su javų likučiais iki rugiapjūčio išmisti, ritmeisteris šaukia vėl pas mane gyvenančius dragūnus ir landšturmiečius žmonių kratyti

Kareiviai plaukia pro mūsų šalį ir pro mano namus kaip vanduo. Vyriausybė įsitikinusi, kad kareiviai, pabuvę kame ilgesnį laiką, per daug su vietos gyventojais susibičiuliuoja, apsileidžia, liaujasi plėšiką medžioję.

Tai iškėlė iš manęs dragūnų dalį (geltonųjų N21). Išvažiavo ir tas vargšas, merginą mirtinai sužeidęs. Man didelis nesmagumas būdavo su juo susitikti. Jutau, kaip, man į jį pažvelgus, jis kaskart suvirpėdavo išsigandęs. Turėdavau vis tą jausmą, jog jis bijosi, kad aš jam per giliai į sielą galiu pažiūrėti, o jis turi ten ką baisaus paslėpęs.

Tardė ir mane dėl jo. Ką kita galėjau pasakyti, kaip kad pas mane namie jis elgėsi visados – žmoniškai. Tvirtai esu įsitikinusi, kad jei ne susidariusios aplinkybės, jei ne tas prakeiktas karas, vaikinas būtų buvęs darbštus, ramus savo šalies pilietis.

Viduramžių „Raubritterzuge“ (riterių plėšikų puolimus) mūsų ritmeisteris stengiasi gyvybėje išlaikyti. Dabar pavasarį, kada žmonės dėl sausumos, dėl arklių stokos ir dėl tų pačių arklių menkumo laukų nebesuspėjo įsėti, kada gyventojų daugumas gyvena rūpesčiu, kaip su javų likučiais iki rugiapjūčio išmisti, ritmeisteris šaukia vėl pas mane gyvenančius dragūnus ir landšturmiečius žmonių kratyti. Ir ritmeisterio padėjėjas (žmonės sako, giminietis) puskarininkis Actas kuo uoliausiai pildo savo viršininko įsakymus, išpila paskutinius javus.

Žmonės ir keikia, ir verkia, ir nebeišmanau, kaip jie gyvena.

Tas ritmeisteris tai tipas, kurs, jei įmanytų, mūsų žmonėms tiesiog kraują čiulpte iščiulptų iki paskutinio lašo. Ir kur jis visus turtus deda?… Kaip jis svečius myli, mačiau iš tų pietų, kuriuos jis patiekė, kada buvo skiepijimas nuo raupų.

Sujetų tarnaitės, atėjusios pasigydyti, pasakojo, jog labai retai tenką jam pietų virti. Kasdien ritmeisteris važiuojąs kur nors ir nuvažiavęs liepiąs tai kiaušinių, tai šiaip ko jam išvirti. Abejoju, kad toks žmogus visą grobinį tėvynei atidavinėtų…

Dabar supratau jo mėginimą ir mane pradėti dar didžiau išnaudoti kaip iki šiol. Tik apsiriko. Kaip man gaila varguolių, taip moku būti kieta išnaudotojams. Vokiečių kareiviai ne sykį iš manęs pasinaudojo, tik ne karininkai ir kiti „ponai“… Kareivius vaišinu iš geros širdies…

Pernai rudenį buvo užvažiavęs šis Sujetų ponas ir labai maloniai prašė, kad aš jam vaško žvakių padaryčiau, nes girdėjęs iš kareivių, kad aš mokanti labai gražiai dirbti. Atsakiau ko mandagiau:

– Prašau atsiųsti vaško, padarysiu.

Ir nesigėdijo senis gniūžtelę iščiulpto ir išspjauto vaško atsiųsti. Aišku, kad iš tiek – niekai vieni. Pridėjau savo ir nusiunčiau dvi žvakes. Atvažiuoja dėkodamas, tik gailisi, kad maža žvakių išėjo… iš to vaško, kur siuntęs… (?!)

Dabar, kelias savaites atgal, įbėga tarnaitė išsigandusi:

– Iš visos apylinkės bobos velka ir velka mums pieno. Sako, ritmeisteris liepė: panelė turi centrifugą ir bačką sviestui mušti, tai ji statys sviestą į Sujetus.

Ponas liepia, tarnas klauso.. o dar karo stovis…

– Tai prie visų darbų… dar tas, – pagalvojau ir tempiu.

Pelnas toks, kad išrūgos man lieka, ir mano kiaulės pučiasi kaip pyragas nuo mielių.

Tarnaitė, kuri nuveža sviestą ir sūrius į Sujetus, grįžta linksma:

– Visi giria, kad Puziniškio sviestas geriausias, sūriais irgi gardžiuojasi…

Kelias dienas atgal atvažiuoja ritmeisteris. Nusivelka apsiaustą prieškambary, sėdasi salione kaip svečias. To iki šiol niekados nebūdavo… Įsirioglindavo visados su visais kailiniais, kaip atvažiavęs, ir, pasakęs, ko reikia, išsinėšindavo.

O aš su tokiu svečiu, jau nebe valdininko kailyje, nebežinau nei kas daryti, nei kas šnekėti. Neapykantos neturiu nė vienam žmogui. Ir tas pats ritmeisteris, jei sirgtų arba vargtų, žinau tikrai, jog daryčiau visa, kad jam vargas sumažėtų, bet tokio, koks jis dabar?! Čia jau ir mano artimo meilė pasišiaušė… Tai ir kokia kalba galėjo tarp mūsų užsimegzti?! Jis miks… aš miks…ir vėl tylime.

Išgelbėtų iš to nejaukaus padėjimo mano vaišingumas, kurio, jaučiau, jog nusidėčiau pati sau, vaišindama tokį poną, kursai visą apylinkę veik prie ubago lazdos yra privaręs, ir tai žiauriausius būdus vartodamas.

Pasėdėjęs, pamiksėjęs ir pakankamai įsitikinęs, kad aš su tokiu svečiu nežinau kaip elgtis, ponas ritmeisteris paprašė parodyti tą kambarį, kuriame mušame sviestą. Nuėjęs rado visa gražioje tvarkoje, tik pastebėjau, kad ką nors galvoja, sumeta. Atsisveikindamas paprašė, kad aš jam paskolinčiau kuriam laikui ir centrifugą, ir statinę sviestui mušti, jis norįs kokius mėginimus daryti.

Po jo išvažiavimo netrukus prisistatė jo padėjėjas Actas ir išdangino visus mano sviestui mušti vartojamus prietaisus, kaip dangina vokiečiai be paliovos dabar jau kelintus metus mūsų šalies turtus ir gerovę…

Negaila man tų daiktų… Tik kaži kaip nejauku. Kieno dirbta, kieno taupyta… O kokiais tikslais viskas dabar vartojama?!

Suskambėjo ausyse man tik ritmeisterio prižadai, viešose prakalbose ištarti:

-Kas karo paskolai pinigų neduos, iš to mokėsiu atsiimti!

Imkis, kol turi galią ir valią! Ir žinok, jog prievarta imi!

Šaltinis: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Karo meto dienoraštis III tomas. Panevėžys, 2008 m., p. 309-313.