1918 m. gegužės 28 d. | Jonas Strazdas-Jaunutis | Jau metas kalbėti lietuviškai

Juk kas gyveno Kaune šio karo metu, galėjo aiškiai pastebėti, kaip lietuviškasis gaivalas mieste eina didyn. Dar 1915 ir 16-tais metais nelabai kas tepradrįsdavo dargi krautuvėse pas žydus pratarti lietuviškai.

Lietuves motinas dažnai dar galima girdėti kalbant su savo mažais vaikais lenkiškai. Motina varinėjasi karvę ganykloje ir tą karvę ragina lietuviškai. Matyti, kad toji moterėlė neabejojamai yra lietuvė. Bet šalia jos bėga mažiukė dukrelė, kuri savo karvikę kalbina lenkiškai; bet karvę dukrelė vadina motinos jai suteiktu lietuvišku vardu „Margute“. Motina su dukteria kalba taipo jau lenkų kalba…

Dabarties reikėtų jau susiprasti ir elgtis kitaip. Seniau tai būdavo paprastas dalykas, kad miestuose lietuviai virsdavo lenkais, daugelis motinų lietuvių tąsyk su priaugančiais savo vaikais kalbėdavo lenkiškai. Tada prastuolėms motinoms buvo tatai dovanotina, nes jos matė, kaip lenkų gaivalas miestuose galingas, taigi manė, kad kiek metų vėliau, jų vaikams paaugus, lenkų kalba bus dar labiau įsigyvenusi, vadinasi, jau lenkų kalbai mieste priguli ateitis. O į ateitį kaip tik ir ruošia motina savo kūdikius. Gi dabarties ir prasčiausiasis jau turi suprasti, kad Kaune lenkų kalbai ateities nėra, viršus bus lietuvių. Taigi iš to atžvilgio bent protingi žmonės savo vaikus privalo mokyti gerai lietuviškai, o ne lenkiškai. O gal kuriems išdidėliams lietuvių kalba per prasta? Mat, profesoriams ir kunigams šiandien ne gėda lietuviškai kalbėti, anaiptol, jie tatai sau laiko garbe. Gi mūsų prastvalėms žmonoms lietuvių kalbos esama jau per prastos, negana „poniškos“. Iš lėto, tie dalykai, žinia, būtinai atsimainys, o ir dabarties jau taisosi. Juk kas gyveno Kaune šio karo metu, galėjo aiškiai pastebėti, kaip lietuviškasis gaivalas mieste eina didyn. Dar 1915 ir 16-tais metais nelabai kas tepradrįsdavo dargi krautuvėse pas žydus pratarti lietuviškai. Dažnai tokiose vietose atsitikdavo, kad kokis begėdis lenkas arba sulenkėjęs lietuvis į prasitarusį lietuviškai rūsčiai pažiūrėdavo ir imdavo dergti, kad jis, ponui lenkui girdint, taip žeidžiąs jo širdį ir drįstąs kalbėti „pagonų“ kalba! Tokis lenkų begėdiškumas tai paprastas daiktas, ir šiandien niekas tuo jau nė nesistebi. Lietuvis prastuolis mano, kad tai taip jau ir turi būti ir lenkiasi prieš lenką begėdį. Atėję vokiečiai nemaža parėmė lietuviškumą, padėjo lietuviams atsispirti prieš begėdžių lenkų skriaudimus. Bet jau ir prieš karą lietuvystė sodžiuose ir mieste buvo sparčiai besigaunanti. Kartais girdėti susitikusios dvi moterėlės, tarp savęs šnekant lenkiškai. Jiedvi viena kitos nepažinsta, todėl ir prabilo lenkų kalba. Ir vienai, ir antrai nemalonu kalbėti lenkiškai, o ir nesiseka, nemoka. Tik po valandos tesusipranta, o ima kalbėtis lietuviškai. Gi jeigu būtų mokėjusios gerai lenkiškai, tai jau būtų ligi galo kalbėjusios lenkiškai. Taip elgtis nepridera. Pirma pratarkime lietuviškai, ir tik tąsyk, kad antrasis asmuo lietuvių kalbos nemokės, su juo šnekėsime lenkų kalba. Šiaip dažnai taip bus, kad du nepasižinstančiu lietuviu tarp savęs kalbės lenkų kalba; o tai juk būtų kvailybė! Lietuviai neprivalo tokiu būdu remti lenkiškumo pačioje Lietuvoje. Lietuvių kalbos moka ir žydai, ir lenkai, o kurie dar nemoka, tegu pasimokina, arba, jei jiems lietuvių kalba nepatinka, tegu sau sveiki keliauja į Lenkiją arba į žydų žemę. Lietuvoje lietuvių kalbai priguli pirmybė. Inteligentai-šviesuomenė tatai jau seniai yra supratę ir sulig to elgiasi. Nereikėtų atsilikti nuo jų nė kitiems.

Kauno miesto teatras (Stadttheater) vokiečių okupacijos metais. (Akpool) http://www.akpool.co.uk/postcards/26515580-postcard-kaunas-kowno-kauen-litauen-das-deutsche-theater

Šaltinis: Jau metas kalbėti lietuviškai. (1918, Gegužės 28). Dabartis (64), p. 3. [žiūrėta 2018-04-23] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23833&seqNr=3