1918 m. gegužės 28 d. | Lietuvių vakaras Lekėčiuose

O viršun regyklos dangalo buvo padėtas parašas: „Lai gyvuoja nepriklausomoji Lietuva!“ Truputėlį aukščiau kabojo vytis. Aplinkui vytį ir šonuose ant paklodžių kabojo gražiai sunertos lietuviškos juostos, tarp kurių buvo prikaišiota daugel vėliavėlių.

Pažangiojo jaunimo artistų-mėgėjų kuopelė per Sekmines, pirmą ir antrą dieną, suvaidino trijų veiksmų dramą „Ant bedugnės krašto“. Nors daugelis asmenų pirmą kartą dalyvavo scenoje, bet vaidinimas pasisekė puikiai. Keletas visiškai artistiškai atliko savo roles. Jurgis ir Onytė savo kalba ir natūralingumu tiesiog stebino publiką. Taipo pat puikiai atliko savo rolę: Magdė, Žydas, Juozas ir Jonukas. Kiek silpniau lošė Motiejus ir Baltrus. Motiejus, kalbėdamas su Jurgiu, darė per ilgų pertraukų, o Baltrus kalbėjo per daug iš lėto. Po vaidinimo ėjo eilė deklamacijų, kurios publikai nepaprastai patiko. Norėdami išreikšti savo pasigėrėjimą, kai kurie iš publikos mėtė deklamuotojams gėlių puokščių. Po deklamacijų vietinio vargonininko rūpesniu surengtas choras padainavo 11 gražių dainelių: „Lietuva, tėvyne mūsų“, „Švenčių giesmė“, „Girioj“, „Plaukiau per jūras“, „Per tamsią naktelę“, „Pasisėjau žalią rūtą“, „Ateitininkų himnas“ ir „Lietuviais esame mes gimę“. Visa nurodytoji eilė dainelių gana puikiai pavyko, kelias turėjo dargi atkartoti. Iš dainininkų balsų labiausiai pasižymėjo sopranai. Publika, išreikšdama padėką gerbiamajam vargonininkui už jo stropų pasidarbavimą, metė ant scenos gėlių puokščių. Pasibaigus programai, prasidėjo šokiai ir tautiniai žaidimai. Publikos pirmąją dieną buvo susirinkę apsčiai, keletą buvo dargi iš Kauno. Antrąją dieną buvo kiek mažiau. Tvarka buvo pavyzdinga. Visi svečiai buvo pasitenkinę ir neišmanė, kaip dėkoti pasidarbavusiesiems ir surengusiems tokį gražų pasilinksminimą. Dargi tie, kurie buvo priešingi tam pasilinksminimui, antrąją dieną neiškentė neatėję; buvo matyti, kad ir jiems patiko. Labai didį įspūdį darė į publiką įrengimas salės. Iš tolo buvo matyti plezdėjimas vėliavėlių prie durų ir beržais nusodinti takai. Įėjus vidun, buvo dar įstabiau, nes iš seno kluono padaryta graži salė. Viršus, šonai ir užpakalinis galas buvo iškaišyti beržais ir vainikais. Priešakinis galas ir šonai buvo užkabinėti paklodėmis. O viršun regyklos dangalo buvo padėtas parašas: „Lai gyvuoja nepriklausomoji Lietuva!“ Truputėlį aukščiau kabojo vytis. Aplinkui vytį ir šonuose ant paklodžių kabojo gražiai sunertos lietuviškos juostos, tarp kurių buvo prikaišiota daugel vėliavėlių. Visa tat žadinte žadino jausmus kiekvieno įėjusio salėn, juo labiau to, kuris dar niekad nebuvo matęs tokių daiktų. Buvo matyti, kad čia yra padėta daug darbo, kol įvyko visa tat, kuomet daugelis senesniųjų žmonių tam griežtai priešinosi. Nė patys jie nieko nepadėjo, bet dar draudė tėvus, kad neleistų savo vaikų lošti. Kiti stačiai šmeižė jaunimą. Gėda taip elgtis, kuomet yra atėjęs laikas viešai pasirodyti, o ne pakampėmis slankioti. Bet jaunimas tačiau nenusiminė ir varė savo pradėtąjį darbą iki galo. Manau, kad ir ateityje Lekėčių jaunimas nesnaus sudėjęs rankas; tikiuosi, kad jis krutės ir skleis šviesą tarp savo tamsesniųjų brolių.

Šaltinis: Lietuvių vakaras. (1918, Gegužės 30). Dabartis (65), p. 3. [žiūrėta 2018-05-03] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23832&seqNr=3