1918 m. gegužės 30 d. | Petras Šalčius | Sodžiaus kultūra

Sodžiaus kultūra iki paskutiniųjų laikų yra žymiai atsilikusi, palyginti su miestu. Miestas traukė iš sodžiaus visa, kas jame buvo sveika, talentinga ,o patsai vis labiau skurdo, nėrė tamsumon. Toksai apsireiškimas pastebimas kuone visame pasaulyje. Juo kultūringesnė šalis, juo didesnis tarpeklis tarp sodžiaus ir miesto. Žmonės per daug galvojo apie miestus, užmiršdami sodžių. Sodžiuje ligi šiol nebuvo tinkamai organizuoto visuomenės gyvenimo, kursai lygiai trauktų į save ir būtų malonus, kaip ir didžiųjų miestų gyvenimas.

Civilizacija puikiai klestėjo miestuose. O už miesto, kaip buvo, taip ir pasilikdavo nuskurdę kaimai, tamsumas be stiprios proto politikos ir ūkio pajėgos. Ir kai tik atsirado patogių sąlygų keltis iš vienos vietos į kitą, sodžius neberimo savo lizde. Prasidėjo bėgimas iš sodžiaus laimės ieškoti į tolimus kraštus, už jūrų marių. Neberimo bernas, ūkininko sūnus ar dukra išgirdę, kad mieste galima užsidirbti daugiau trumpiau ir lengviau dirbant. Sodžius neteko gerų darbininkų.

Pasigirdo šauksmai: gana bėgus iš sodžiaus!

Bet ar paklausėme jų? Paimkit statistiką miesto ir sodžiaus gyventojų ir pamatysit, kad ne. Visame pasaulyje miestai milžiniškai auga, o sodžiaus gyventojų skaičius eina mažyn. Tiesa ne visose šalyse lygiai. Tatai pareina nuo ekonomijos ir politikos šalies sąlygų.

Priminkim Lietuvą prieš karą. Tūkstančiai jaunų vyrų ir merginų keliaudavo į Ameriką. Lietuvos sodžius apėmė bėgimo liga, lygiai taip pat, kaip tatai atsitiko ir kitose šalyse. Skirtumas gal tik tas, kad kitų kraštų sodžiaus gyventojas pasilieka tos pačios šalies dideliame mieste, ir ten, patekęs visiškai jam svetimos kultūros prieglobstin, yra verčiamas imtis sunkiausio ir menkiausiai apmokamo darbo.

Kaip gi sustabdyti bėgimas iš sodžiaus? Tuo klausimu susirūpinę visų šalių visuomenės darbininkai. Ir mums lietuviams tatai itin turėtų rūpėti. Juk sodžius išlaikė amžiais pamaži kraunamą lietuvių tautos savotišką kultūrą. Sodžiaus nykimas Lietuvoje reiškia ir visos lietuvių tautos nykimą.

Kalbomis, smulkiais įstatymais tam reikalui maža ką bepadėsi. Reikalinga padaryti kuone stebuklas. Reikalinga, kad ir sodžiuje žmogus laisvai ir visapusiškai galėtų plėtoti savo proto, visuomenės ir ekonomijos pajėgas.

Tas stebuklas, kuris reikia padaryti, tai sodžiaus kultūra. O kultūrai reikalingas tam tikras turtingumo ir patogybių laipsnis. Jinai galima tik ten, kame žmonės organizuoti ir sugeba pasilikti savo rankose tai, kas atlieka, būtiniausias kasdienines prievoles patenkinus.

Suprantamas dalykas, kad kultūrai plėtotis reikalingos pirmos pirmiausia ir tam tikros politikos sąlygos. Jeigu, pavyzdžiui, Lietuvoje būtų tokia pat tvarka, kaip prieš karą, kad rusų žandaras savo nešvariu batu laikė užspaudęs kiekvieną visuomenės krustelėjimą, tai sunku būtų kalbėti ne tik apie sodžiaus, bet ir apskritai apie kultūros plėtojimąsi. Bet politikos laisvė tik priemonė, o ne tikslas. Jei nepriklausoma Lietuva turėtų ir idealinį politikos sutvarkymą, o sodžiaus ekonominio gyvenimo sąlygos pasiliktų tos pačios, tai lietuvis darbininkas, kaip bėgo, taip ir bėgtų į tolimus kraštus ten laimės ieškoti savo tėviškės skurdo genamas,

Kas buvo Lietuvoje prieš karą? Miestų pramonė, esant pašonėje Vokietijos aukštai pramonei ir Lodzei su Balstoge, žymiau nesiplėtojo, bet ir plėtotis negalėjo, neturėdama tam tikrų prigimties turtų.

O Lietuvos sodžius?

Apleistas žemės ūkis, vertelgų naudojamas, valstiečių neorganizuotumas ūkio reikalais, o apskritai socialiniame gyvenime politikos vergija, baudžiavos liekanos santykiuose silpnesniųjų sodžiaus darbininkų su darbdaviais.

Pakelti sodžiaus kultūrą, įnešti jai daugiau šviesos, iš pat šaknų atnaujinti sodžiaus ekonominį ir socialinį gyvenimą arba, bendriau tariant, įkurti naują sodžiaus kultūrą tegali kooperacija. Nei politikos tvarka, nei socialiniai statymai vieni neatgaivins Lietuvos sodžiaus. Jei bus tik sąlygos geresnės ar blogesnės Lietuvos sodžiaus kooperacijai plisti.

Laukutinės aplinkybės Lietuvos sodžiaus kultūrai bus palankios. Lietuvos sodžius turės pašonėje pramoningą Vokietiją, Lenkiją ir Švediją, kurioms savo maistą neužtenka ir Lietuvos sodžius turės šalyse gerą rinką.

Kokia gi dabartinio nusmukimo priežastis? Ta, kad žemdirbiai leido ištraukti iš savo rankų savo darbu gaminamų vaisių kontrolį. Jie slėgiami todėl, kad organizuotosios grupės stengiasi užkrauti savo naštą neorganizuotosioms. Jeigu valstiečiai nori pagerinti savo gyvenimą, tai jie turi pastatyti savo vyriausiu uždaviniu, kad sodžiaus ūkio produktų gaminimas ir pardavimas: gyvulių, javų kiaušinių, sviesto ir kitų, būtų pačių valstiečių žinioje, kad jie galėtų per savo agentus turėti įtakos ir tolimose rinkose ir galėtų tą darbą vayti, būdami patys suinteresuoti.

Suprantamas daiktas, jog toksai sodžiaus kultūros kylimas nekenks miesto darbo žmonėms, nes augant sodiečio gerovei, augs ir jojo perkamoji pajėga – tai ir sodžius pasidarys geresnė rinka miesto produktams.

Tokius uždavinius bevykindami gyveniman, atskiri kooperatyvai, k.a. kredito, sviesto gaminimo, vartotojų ir kitos draugijos turėtų virsti įstaigomis, kurios rūpintų visus, kurios nors vietos valstiečių reikalus. Tat reiškia, kad, pavyzdžiui, kredito draugija turėtų savo vartojamųjų daiktų krautuvę, supirkinėtų savo narių ūkio produktus. Toksai sujungimas sodžiaus ūkio reikalų rūpinimo į vieno kooperatyvo rankas galų gale pagimdytų milžinišką „prekybos firmą“ vietoje kelių silpnų kooperacijos įstaigų.

Pelnas, kurį turėtų tie stambūs sodžiaus kooperatyvai, galima būtų suvartoti vietos gyventojų reikalams. Galima būtų steigti sodžiaus liaudies namai su didelėmis gražiomis salėmis koncertams, vaidinimais ir paskaitoms: galima būtų steigti knygynai ir apskritai kas metai, kas nors padaryti dvasinės ir materialinės sodžiaus kultūros reikalais.

O kaip to reikalingas mūsų sodžius mieste, tur būt kiekvienas gyvai jautė, matydamas vienintelę susiėjimo vietą sodžiaus gyventojams surūgusią, bjaurią alinę, kurioje darbo žmogus palikdavo paskutinį savo kruvinai uždirbtą skatiką, o jaunimas dažniausiai ir savo dorą, neturėdamas tinkamesnės užeigos vietos.

Sodžiaus kooperatyvai, jungdamiesi į stambias sąjungas, žemdirbį padarytų stipriu ūkio pasaulyje. Be to, toksai ekonominis bendradarbiavimas, kuriame žmonės siekia vieno tikslo, padėtų tvirtą pamatą artimiems viso krašto gyventojų ryšiams. Visus: žemdirbius, valstiečius ir darbininkus sujungus į kooperatyvines draugijas, o pastarąsias sujungus į tautines sąjungas, iš tikrųjų turėtume vieną stiprų, neįveikiamą Lietuvos kūną.

Iš to, kas buvo aukščiau kalbėta, aišku, kad Lietuvos ateitis – tai sodžiaus kultūra, gaivinama kooperacijos įstaigų.

Sodžiaus kultūra turi būti pirmasai rūpesnis Naujosios Lietuvos kūrėjų, jei savo kraštą norime matyti tikrai laisvą ir laimingą.

P. Šalčius

Lietuvos kraštovaizdis

Šaltinis: Šalčius, P (1918, Gegužės 30). Sodžiaus kultūra. Lietuvos aidas 63 (111), p. 1-2. [žiūrėta 2018-05-20].

Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66448&seqNr=1 http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66448&seqNr=2