1918 m. gegužės 4 d. | Liudas Noreika | Moterų klausimu

Moterų klausimą rišant, nereikia žiūrėti lyčių silpnybių ar gabumų skyrium pas bent katrą pusę, nes visuomenę sudaro ne vyras ar moteris katrie vieni, bet abieji drauge. Visuomenės pažanga tik tuomet gerai plėsis, jeigu ją sudarą elementai nesipriešinami tarp savęs, harmoningai darbuosis kai kuriuose prieinamose darbo srityse

Moterų klausimas nėra naujas. Daug juo prisiginčyta, visokių nuomonių pareikšta, o klausimas vis neišrištas atidaras.

Berods, šis klausimas yra rišamas iš keleto nevienokių pusių, todėl ir išvados dažnai priešingos, o klausimas nebaigtas.

Tiktai rišat šį klausimą socialia prasme, nereikėtų daryti bendrų rimtų išvadų iš psichologinio bei fiziologinio lyčių skirtumo. Moterų klausimą rišant, nereikia žiūrėti lyčių silpnybių ar gabumų skyrium pas bent katrą pusę, nes visuomenę sudaro ne vyras ar moteris katrie vieni, bet abieji drauge. Visuomenės pažanga tik tuomet gerai plėsis, jeigu ją sudarą elementai nesipriešinami tarp savęs, harmoningai darbuosis kai kuriuose prieinamose darbo srityse. Tikroji žmonijos pažanga bei pačių abiejų lyčių gerovė neleidžia teisiu žvilgsniu daryti viena antrai jokių nuoskaudų, ir pačios prigimtis lyčių sutaikymas švilpią parodiją panašiems nesusipratimams.

Bet kadangi prigimties įstatymais moteriškės rolė žmonijos auklėjime ir sveikatoje yra kur kas svarbesnė už vyriškąją, tat tai supratę, kultūringi žmonės, geidžiantieji bendro labo, paima sunkiąją materialinio gyvenimo naštą ant savo pečių, kad moteris savo garbingą auklėjimo sunkenybę galėtų geriau atlikti. Gi dvasios srityje moteriškei neturi būt daroma jokių kliūčių lavintis iki aukščiausio laipsnio, nes įgytų dvasios turtų dalį ji suteiks paveldėjimo keliu bei pirmutiniu jaunosios kartos auklėjimu ateinančiai kartai.

Moterys, turėdamos garbingo darbo – rengti gyveniman priaugančią kartą, suteikiant jai kūno bei dvasios pajėgų – rodos, turėtų sekti anais išminčiais ir mokslininkais, kurie aukštesniems idealams nedirbdami, vengė visokio pašaukimui kenksmingo, juodos praktikos darbo. Ne vienas toksai atsisakė nuo aukštų valdžios vietų, kad galėtų ramiau atsidėti savo pašaukimui. O kultūringoje valstybėje nedaroma jokių varžymų, kurie neleistų joms darbuotis maloniose idėjinio pasaulio dirvose.

Ir mūsų nepriklausomoje Lietuvoje, kada visiems akys nušvis, moterys neturės jokio pagrindo skųstis dėl savo teisių. Laisvi Lietuvos piliečiai vyrai negalės norėti savo artimiausioms draugėms, pilietėms moterims, jokių „vergijos“ pančių.

Dirbkime drauge bendram labui, o bus abejiems gerai.

G. n.

Lietuvos kaimas, 1917-1918.

Noreika, L (1918, Gegužės 4). Moterų klausimu. Lietuvos aidas 53 (101), p. 2. [žiūrėta 2018-04-29].

Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66447&seqNr=2