1918 m. gegužės 4 d. | Wilhelm von Waldow | Kaip bus maitintasi ateinančiais metais

Įvykus taikai su Rusija, kada Lietuva atsiskyrė nuo Rusijos, ir kaipo pirmos valdijos Vokietijos tapo pripažinta savarankė valdija, Lietuvos ūkininkui nepridera, kaip pirma, visa kam priešintis. Dabar lietuviui ūkininkui neprivalo rūpėti, kad tik pačiam išsimaitinus, kaip pirma, nors dabar laikas rods nelengvas; lietuviai dabar, jei jie rimtai mano apie savarankę Lietuvą, turi jaustis Vokietijos sąjungininkais

Dažnai girdime Lietuvos ūkininkus dejuojant, kad dabar esąs sunkus buvimas, daug vargų; daugelis mano, kad Vokietijos ūkininkams tuo žvilgsniu daug geriau. Bus labai naudinga, jei mūsų skaitytojai kiek giliau įžvelgs į dabartinį Vokietijos ūkininkų buvimą ir pažins, kaip anie pildo savo priedermę tautos išmaitinimo atžvilgiu. Įvykus taikai su Rusija, kada Lietuva atsiskyrė nuo Rusijos, ir kaipo pirmos valdijos Vokietijos tapo pripažinta savarankė valdija, Lietuvos ūkininkui nepridera, kaip pirma, visa kam priešintis. Dabar lietuviui ūkininkui neprivalo rūpėti, kad tik pačiam išsimaitinus, kaip pirma, nors dabar laikas rods nelengvas; lietuviai dabar, jei jie rimtai mano apie savarankę Lietuvą, turi jaustis Vokietijos sąjungininkais ir, kiek tik gali, padėti Vokietijai, kad ji laimėtų karą, būtų stipriais ir jos sąjungininkais ūkio žvilgsniu, nes Vokietijos laimėjimas užtikrina Lietuvą. Kad vokiečių ūkininkai noromis neša didžias aukas nemurmėdami, skaitytojai tatai supras iš šitų žodžių; jis neprivalo manyti, kad dabar su Lietuvos ūkininku yra elgiamasi visai kitaip. Ir Lietuvos ūkininkas deda aukų ant savo šventosios tėvynės aukuro, nors tatai tiktai išmintingesnieji tepradeda suprasti.

Mes čia paduodame ištrauką iš kalbos valdijos ministerio von Valdovo, kurią jis yra kalbėjęs maitinamojoje Vokietijos seimo komisijoje; tasai ministeris štai kaip išsitarė:

„Nors iš viso trūksa maisto ir pašaro, bet didžių vargų pereitus metus ūkio žvilgsniu nebuvo, ypačiai per tai, kad gerai užderėjo bulvės, kad visur buvo geras maisto padalinimo sutvarkymas ir jo išpildymas. Mūsų išmitimo pamatas tai javai ir bulvės. Norėdami išvengti dabartinės duonos porcijos sumažinimo, turėsime daug maisto javų gabentis iš Ukrainos. Dabar įvykusioji Kijeve ūkio reikalų sutartis suteikia vilties, kad pažadėtuosius 60 milijonų pūdų javų Ukraina iki liepos mėnesio 31 dienos 1918 metų pristatys vidurio valdijoms, per valdijos javų biūrą arba vidurio valdijos tuos javus tiesioginiai nusipirks. Tačiau ar dabartinė duonos porcija reikės sumažinti, tatai tebus galima nuspręsti tiktai tada, kada bus tikra žinia, kaip greitai šitie javai bus galima Vokietijon pargabenti. Pereitus metus bulvių derlius buvo geras. Bulvių padalinamoji valdijos vieta turėjo 34 milijonus tonų bulvių. Aplamai imant, iš margo gauta 71 centneris bulvių. Išdavus daugiau bulvių sėklai, bulvėmis apsodins ir didesnį dirvos plotą.

Bulvės užima beveik tokį jau žemės plotą, kaip 1916 metais. Mūsų gyvuliams nebuvo galima pristatyti pakankamai pašaro, nes avižos visai neužderėjo. Pašaro buvo 4,2 milijonais tonų mažiau, negu 1916 metais, taigi tik pusė tiek, kiek paprastai užderėdavo. Prie tiekos pašaro reikėjo pritaikyti ir gyvulių skaičius. Todėl kiaulių išpjovė tiek daug, kad jų teliko tiktai 6 milijonai. Iš jų tegalima buvo išrasti tiktai 60 % reikiamosios mėsos. Todėl reikėjo pjauti daugiau galvijų. Padidinus mėsos porcijas, tapo papjauta 9 % visų galvijų arba 1 milijonas 800 tūkstančių galvų. Nuo vasario mėnesio 1 dienos iki gegužio mėnesio 1 dienos 1918 metų papjovė 7,99 % visų galvijų, arba 1 milijoną 460 tūkstančių galvų. Nuo gegužio mėnesio 1 dienos iki rugpjūčio mėnesio 1 dienos bus papjauta 7 % arba 1 milijonas 200 tūkstančių galvų. Ar mėsos porcijas reiks sumažinti, jei nepristatys laukiamųjų 150 tūkstančių galvijų iš Ukrainos, šiandien to dar negalima pasakyti. Nebuvo galima išvengti nė pjovimo melžiamųjų karvių.

Kadangi fabrikos dabar margarinės pagamina antrą tiek kaip pirma, tai dabar gyventojams galima duoti porciją riebalų. Daržovių derlius kai kur buvo visai nedidis. Kariuomenės reikalams patenkinti tapo suvartotos rūgštynės ir džiovintos daržovės. Marmeladės yra gana. Ir šiais metais reikės apriboti laisvas pardavinėjimas daržovių, reikės pastatyti priežiūra gabenant daržoves. Pritrūkus anglių ir vagonų nebuvo galima išdirbti viso cukrinių sviklų derliaus. Bet cukraus yra kiek reikia. Javų pasisėjo mažiau. Nors laukininkams pasidarė daug keblumų pristigus trąšų, darbininkus pašaukus kariuomenėn ir vyriausybei paėmus savo žinion įgyvenimo darbus, tačiau jie yra pilnai atlikę savo priedermę. Jei šįmet derlius bus vidutinis, ir jei bus pargabenti atliekamieji Ukrainai javai, tai ateityje mūsų išmitimas bus užtikrintas.“

Iš šitų Vokietijos valdijos sekretoriaus v. Valdovo žodžių galime matyti, kaip Vokietijos laukininkus slegia karo našta. Vokietijos ūkininkams nėra geriau, kaip užimtųjų kraštų ūkininkams; dažniausia jie turi nešti dar sunkesnių karo naštų. Bet Vokietijos ūkininkai nemurma, nors jie taikos laikais nebuvo pratę, kad vyresnybė kištųsi į asmeninius jų reikalus; jie savo priedermę atlieka iki paskutiniosios.

Šaltinis: von Waldow, W. (1918, Gegužės 4). Kaip bus maitintasi ateinančiais metais. Dabartis (54), p. 1-2. [žiūrėta 2018-04-20] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23831&seqNr=1
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23831&seqNr=2