1918 m. gegužės 7 d. | Atsargiau su ugnimi
Tūlos šeimininkės ir tarnaitės vis dar griebiasi kerosino, kad greičiau užkurtų ugnį. Dažnai atsitinka, kad kerosinas bonkutėje užsidega ir sprogdamas apžeria ugnimi moteriškės rūbus, ir ta nelaimingoji akies mirksnyje atsiduria liepsnoje.
Ar mes skaitome šiokį ar tokį laikraštį, beveik visuomet randame pranešimus apie didžius gaisrus, kurie iškyla dažniausia per neatsargumą. Nuo tokių gaisrų esti daug išgasties, jeibių, o daug žmonių yra jau ir galą gavę, o dar daugiau yra tapę elgetomis. Suprantamas daiktas, kad tokios nelaimės, ypač labai skaudžios dabar karo laikais. Todėl dabar turėtų ir atsargumas būti juo didesnis. Žinia, kad pas mus yra visa ko pakankamai, ir galvijų, ir javų, ir pašaro, bet su jais vis reikia apsieiti tauriai spuliai. Ugnies visados turime labai saugotis, nes per ją galime visa ką prasipuldyti ir taipo tapti sunkenybe kitiems žmonėms. Neprivalo sudegti nė viena gyvenamoji troba, nė klojimas, nė tvartas, nė giria, nė pelkė! Visa to privalo žmogus savo išsimaitinimui ir išlikimui. Dabar, sausu laiku, gali juo greičiau bent kas užsidegti, o tai ypačiai sodžiuose, kame pagelbos ir gesinimo įrankių ne visuomet taip greitai galima gauti. Todėl patartina visuomet atsargiai apsieiti su žiburiu, su degtukais, su pypkėmis, papirosais ir t.t. Nereikia degančiomis pypkėmis arba plikais žiburiais vaikščioti po kluonus, tvartus arba lipti aukštan. Nereikia bet kur mesti gruzdančių degtukų, papirosų arba cigarų galiukų, reikia būtinai pirma visiškai užgesinti. Lengvai užsidegančių daiktų, kaip malkų, drabužių, popierių ir t.t., nereikia dėti arti kūrenamos krosnios. Pelenus išsėmus iš krosnies, reikia pirma supilti skardinėn skrynutėn ir ten juos palaikyti bent kokią dieną, jeib juose esančiosios žarijėlės visiškai užgestų. Tiktai po to reikia jie išpilti ir į tam tyčia pastatytą skrynią ar statinę, o kur tokios nėra, paversti toliau nuo trobų.
Ir dūmtraukiai reikia peržiūrėti, kad jie nebūtų įgriuvę arba perdegę, per kurias vietas ugnis lengvai gali išsiveržti laukan. Tenai turi stovėti visuomet vandens pripiltas indas, jeib, iškilus ugniai, tuojau galima būtų užlieti.
Tūlos šeimininkės ir tarnaitės vis dar griebiasi kerosino, kad greičiau užkurtų ugnį. Dažnai atsitinka, kad kerosinas bonkutėje užsidega ir sprogdamas apžeria ugnimi moteriškės rūbus, ir ta nelaimingoji akies mirksnyje atsiduria liepsnoje. Atsitikus tokiai nelaimei, degančioji moteriškė anaiptol neturi bėgti, nes bėgant ugnis juo labiau įsidega, bet reikia blokštis aslon ir apsimest didžiomis skaromis arba paklodėmis, kad ugnis uždustų. Jei tinkamų užklodų arti nėra, tai reikia lysti į lovą ir stipriai užsikloti patalyne, nuo ko ugnis užges.
Kūdikius reikia drausti, kad neitų prie ugnies ir kad niekuomet neimtų į rankas degtukų. Degtukai reikia taip pasidėti, kad jie kūdikiams būtų neprieinami arba, dar geriau, kad kūdikiai jų visai nežinotų. Gesinamieji įrankiai turi visuomet būti tvarkoje ir taip parankiai padėti, kad reikale tuojau būtų galima pasiimti ir vartoti. Priemiesčiuose, iškilus gaisrui, reikia tuojau per telefoną pasišaukti ugniagesių iš miesto, ir nelaukti, kol jau patys nieko nevalioja. Juo anksčiau apie gaisrą sužinos ugniagesiai, juo greičiaiu jie galės atvykti, o per tai pasidarys mažiaus jeibių ir nelaimių.
https://catalog.archives.gov/id/17391024
Šaltinis: Atsargiau su ugnimi. (1918, Gegužės 7). Dabartis (55), p. 3. [žiūrėta 2018-04-06] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/