1918 m. gegužės 9 d. | Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo dokumentas

Laisvės niekas dykai neduoda: ją reikia arba pačiam išsikovoti arba už ją atlyginti tam, kurs ją suteikęs. Lietuva neteko per tą karą daugybės žmonių, rasit, palyginti, nemažiau kaip kariaujančios valstybės, prarado begales turto, kurio jai niekas nebegrąžinsim, jau treti metai neša didžiausią naštą vargų, tiekdama materialinių priedermių Vokietijai, ir dar turės jų tiekti ligi karo pabaigos

Šeštadienį, gegužės mėn 4 d. Lietuvos Tarybos pirmininkas gavo iš Berlyno čia spausdinamą dokumentą, kuriuo remdamasis savo laiku Vokietijos kancleris yra pareiškęs L. Tarybos delegacijai nepriklausomybės pripažinimą:

Mes Vilhelmas

Iš Dievo malonės

Vokiečių kaizeris, Prūsų Karalius ir tt.

Šiuo skelbiame visų žiniai:

Lietuvos Tarybai, kuri yra pripažinta Lietuvių tautos atstovybė, 1917 m. gruodžio 11 d. paskelbus Lietuvą esant vėl nebepriklausoma valstybe, sujungta su Vokiečių viešpatija amžinu tvirtu ryšių santykiu ir sandoromis, visų pirma kariuomenės, susisiekimo, muito ir monetos reikalų sutartimis ir paprašius Vokiečių viešpatijos apsaugojimo ir pagalbos tai valstybei atstatyti, toliau valstybiniams Lietuvos ryšiams, kurie lig šiol yra buvę, nūnai jau sutrūkus, šiuo Mes įsakome Mūsų viešpatijos kancleriui, grafui von Hertlingui pareikšti Lietuvos Tarybai, jog Mes aukščiau minėtuoju 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos pareiškimu remdamies, Vokiečių viešpatijos vardu pripažįstame Lietuvą laisva nepriklausoma valstybe ir pasižadame Lietuvos valstybei atsistatant patiekti jai prašytos apsaugos ir pagalbos. Mes čia vaduojamės tuo supratimu, kad tos sutartys, kurios yra darytinos, tiks tiek Vokiečių viešpatijos, kiek ir Lietuvos reikalams ir kad Lietuva prisiims dalį Vokiečių karo sunkenybių, per kurias ir jinai įgyja laisvę.

Tuo pačiu žygiu Mes esame suteikę Mūsų viešpatijos Kancleriui galios susižinojus su Lietuvos visuomenės atstovais, rasti reikiamų savarankės Lietuvos valstybės atstatymui priemonių ir toliau pasirūpinti, kad būtų nustatytas tvirtas sąjungos santykis su Vokiečių viešpatija ir kad būtų sudarytos tam tikslui nužiūrėtos bei reikalingos sutartys.

Tatai patvirtindami, Mes Aukščiausiai savo ranka po tuo raštu pasirašėme ir įsakįme jį Mūsų antspaudu įžymėti.

Didžioji Vyriausioji Būstinė, 1918 m. kovo 23 d.

Wilhelm

I.R.

Graf von Hertling

Šių metų kovo 23 d. tapo nepaprasta lietuvių tautai: tą dieną buvo nulemtas Lietuvos likimas. Pirmaeilė pasaulio galybė, Vokiečių viešpatija, remdamasi Lietuvių apsisprendimo teise, pripažino Lietuvos kraštą savaranke nepriklausoma valstybe. Tai buvo žodžiu ištarta Vokietijos kanclerio Lietuvos tarybos delegacijai, tatai yra dabar raštu pranešta Vokietijos valdovo.

Vadinasi, teisės žvilgsniu Lietuva nebe užkariauta šalis, bet savarankė valstybė, kuri nustatys savo santykį su su Vokiečių viešpatija sutartimis, ne vienašališkomis, bet tokiomis, kuris „tiktų tiek Vokiečių viešpatijos, kiek ir Lietuvos reikalams“. Kitaip ir negali būti; jei sutartyje būtų viena katra pusė nuskausta, tada nebebūtų nė gerų, abiejų pusių pageidaujamų tvirtų santykių. Tvirti ,patvarūs santykiai tarp dviejų valstybių esti tik tuomet, jeigu jei sudaryti atsižvelgiant į abiejų naudą, jeigu ir viena it antra pusė vaduojasi giliu teisės supratimu. Ta mintis, ne kita, yra išreikšta ir Vokietijos valdovo rašte.

Sutartis gi daro pilnateisės valstybės, turinčios savo teisėtą šalies atstovybę ir valdžią. Tuo tarpu Lietuvoje visa gangreit tebėra dar pakrikę. Vadinasi, norint nustatyti su Vokietijos sąjungos ryšiai, pirma teks jai pačiai susitvarkyti: teks įsisteigti savo pastovi valdžia. Tai nėra lengvas žingsnis: būdama nuvarginta, atpratusi nuo savos valstybės gyvenimo, jaunoji Lietuva privalys kuriam laikui paramos iš šalies. Tai numatė Lietuvos Taryba, prašydama savo gruodžio 11 d. nutarime iš Vokietijos „apsaugojimo ir pagalbos“, atstatant Lietuvos valstybę: tai pasižada ir Vokietijos valdovas savo valstybės vardu. Nors lietuvių inteligentijos pajėgų yra nemaža, net jos daugumas yra pasklidusios po visą suirusią Rusiją. Kol Lietuvos santykiai su Rusija nėra nusistatę, kol Rusijoje netvarka tebėra, nelengva yra tos visos pajėgos atgauti. Čia štai mums, ruošiantis į Lietuvos valstybės atstatymą, kaip tik yra pravartu Vokietijos „apsaugojimas ir pagalba“. Ji savo autoritetu Rusijoje galėtų Lietuvai padėti grąžinti iš Rusijos ir iš kitų jos buvusių sričių visas mūsų kultūros tveriamąsias pajėgas.

Nesusitvarkiusiai valstybei yra iš visų pusių pavojus:vienas kitas kaimynas norėtų pasiglemžti jos teritorijos dalį arba net visą sau šitokiu ar tokiuvbūdu prisijungti. Tik tvirta valstybė teįstengia tokiais atsitikimais apsaugoti ir apginti dar nenusitovėjusią šalį, duodama jai progos sustiprėti ir pasigaminti savo ginkluotos atsparos.

Dabar jau atėjo metas, kad tartasis žodis taptų kūnu. Su Rusija karas baigtas. Rytuose kyla visa eilė Vokietijos pritarimu ir pastangomis naujų valstybių. Jei norime išsisaugoti, kad anarchijos dvasia iš Rusijos neužkrėstų ir mūsų krašto, tad privalome kuo veikiausiai pradėjo Lietuvos atstatymo darbą.

Lietuvos aidas, 1918 05 04, p. 1.

Šaltinis: Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo dokumentas. (1918, Gegužės 9). Lietuvos aidas 55 (103), p. 1-2. [žiūrėta 2018-05-01].

Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66445&seqNr=1

http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66445&seqNr=2