1918 m. kovo 12 d. | Bonar Law | Kaip sutramdyti vokiečių militarizmą?
Bet aš drauge sutinku su Vilsonu, kad taikos klausimai turi būti bendrai ir abiem pusėm privalomai rišami. Negalima su jais elgtis tokiu būdu, kaip tatai daro Hertlingas, lyg tai būtų augalo lapeliai, kuriuos galima vienas po kito nuskinti ir suplėšyti. Atstatymas, atlyginimas, laisvas nevaržomas plėtojimas didelių ir mažų tautų, garantavimas, kad tarptautinės teisės nebus savavališkai laužomos – visa tai turi būti taikos pamatas.
Anglijos parlamente ministeris Bonar Laws (Lio) įnešė sumanymą 609 milijonų svarų sterlingų karo paskolos. Ta proga jis kalbėjo del karo sąlygų ir tarp kita ko pasakė:
<Abejotina, kad vokiečiai darytų ofenzyvą. Vyriausiasis štabas laukia jos, bet kariuomenės vadai, kurie kasdieną susiduria su priešininku netiki, kad vokiečiai užsipulsią. Santarininkų kariuomenės vadai įsitikinę savo pajėgomis. Ligi šiol aš svarsčiau karo stovį neatsižiūrėdamas į Amerikos pagalbą. Amerikos pagalbos vertė priklauso nuo laimingo pasidarbavimo jurėse. Laivyno štabas tikisi, kad ligi birželio mėnesio bus pristatyta tiek naujų laivų, kad jie galės užvaduoti nuskandintuosius. Tuomet stovis kas savaitę eis geryn, ir galima bus išnaudoti visi karui naudingieji šaltiniai. Jeigu santatininkai laikysis drauge, tai jie gali pasiekti savo tikslą – sunaikinti vokiečių militarizmą.
Jeigu karas baigtųsi nepasiekus to tikslo, tatai būtų Amerikos pralaimėjimas. Visokis plepėjimas apie Hertlingo kalbos prasmę yra stačiai juokingas. Kam kalbėti apie Hertlingo arba Vilsono dėsnius, jei Vokietija tuo pačiu metu imasi sau Lyvžemį, Igauniją ir Kuršą, o Rumunijai stato taikos sąlygas, reikalaudama atiduoti ne tik Dobružą, bet dar ir kitas žemės dalis. Vienas santarininkų yra pasakęs man, jis girdįs, kad Anglijos noras kariauti mažėjąs. Į tai aš netikiu (Parlamentas karštai pritaria). Žinoma, tatai tiesa, kad kraštas yra privargęs nuo karo, bet anglai žino, ką reikštų jų tautai ir visam pasauliui Anglijos pralaimėjimas šiame kare. Jeigu galima būtų patirti Anglijos ūpas, statant klausimą: Ar jūs norite vesti karą, kol mūsų tikslai bus pasiekti, ar ne? Tai ir santarininkai nusistebėtų anglų tautos atsakymu>.
Kitas Anglijos politikas Asquit (Aksvit’as) pabrėžia viename susirinkime Šotlandijoje tokią kalbą:
<Primestos Rusijai sąlygos, tai nėra taikos sąlygos, bet smūgiai ir nužeminimai. Beveik negalima pasakyti, kuo labiau reikia stebėtis: ar tuo cinizmu (begėdiškumu), kurs primeta tokias sąlygas, ar tuo įsitikėjimu, kad šios sąlygos gali būti pastovaus atsilyginimo pamatas. At gali kas nors, skaitydamas šias sąlygas, abejoti, ką reikštų Europai ir visam pasauliui vokiečių laimėjimas? Štai vienas pavyzdys. Belgijos likimas labiausiai atsakytų Brastos taikai, jeigu Vokietija kada nors galėtų primesti Vakarų valstybės savo valią. Tokiu keliu perieinama prie tikros taikos. Taika Brastoje yra priešingumas sutarties, kuri turėtų būti padaryta tarp valstybių. Jos tikslas – padidinti savo ir savo sąjungininkų plotai nuveiktojo priešininko lėšomis. Į gyventojų norus teatsakyta garsiais, tuščiais žodžiais. Jeigu ši taika kada nors įvyktų, tai ji pasėtų valstybių tarpe sėklą nesutikimų, kurie slėgtų tautas ištisus amžius.
Negalima ir manyti, kad priešingybės būtų baigiamos toki būdu, nurs nesutinka su civilizuotos tautos nuomone ir sąžine. Aš manau, taika turi būti priimta reichstago, kurs padarė žinomąjį liepos m. nutarimą, jog vienintelė taika galinti turėti vertės, tai yra ne valdovų, ne parlamentų, bet tautų taika.
Yra visa eilė klausimų, kurie turi būti palikti taikos teismui spręsti. Ir mes tikimės, kad tie nusprendimai sudarys tautų sąjungos brnaduolį ir pirmiausiai vykins ją. Nėra tokių kraštų, kuriuos mes užėmėme karo metu ir dėlei kurių mes nenorėtume pavesti tautų teismui spręsti.
Bet aš drauge sutinku su Vilsonu, kad taikos klausimai turi būti bendrai ir abiem pusėm privalomai rišami. Negalima su jais elgtis tokiu būdu, kaip tatai daro Hertlingas, lyg tai būtų augalo lapeliai, kuriuos galima vienas po kito nuskinti ir suplėšyti. Atstatymas, atlyginimas, laisvas nevaržomas plėtojimas didelių ir mažų tautų, garantavimas, kad tarptautinės teisės nebus savavališkai laužomos – visa tai turi būti taikos pamatas>.
Bonar Law, 1918-1919 m.
Atvirukas. Parlamentai rūmai ir Big Benas. 1918 m.
Šaltinis: Law B. (1918, kovo 12). Anglų atsiliepimas del karo ir taikos. Lietuvos aidas 31 (79), p. 2. [žiūrėta 2018.02.27]. Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66516_2