1918 m. kovo 14 d. | Lietuvio vaiko pradžiamokslis

Pastaraisiais metais, pasiremiant vaikų sielos ištyrimais, vaikams prigamino vadovėlių, kurie galima pavadinti dailės veikalais. Iš jų trykšta jaunoms sieloms laimė ir smagumas.

Duokite šviesos!

Augančiai kartai ypatingai reikia šviesos. Vaikas, pradėdamas lankyti mokyklą, žengia pirmąjį žingsnį rimtąjin gyveniman. Ligi šiol vaikas težaidė, o dabar jis turi pradėti dirbti. Gerai vedamas, vaikas veikiai pajaus, jog šitas darbas jam džiaugsmo versmė. Idant vaikui naujosios aplinkybės nepasirodytų sunkios, reikia jos pritaikyti prie vaiko sielos; taigi tam, turi būti smagus mokyklos namas su patogiu mokomuoju kambariu, geros širdies mokytoju, o pirmutinė mokslo knyga neprivalo būti sauso turinio vadovėlis, bet pilna gyvybės ir linksmumo, vaikiška knyga. Kultūringosios tautos turi labai daug tos rūšies knygų. Pastaraisiais metais, pasiremiant vaikų sielos ištyrimais, vaikams prigamino vadovėlių, kurie galima pavadinti dailės veikalais. Iš jų trykšta jaunoms sieloms laimė ir smagumas. Bet ne iš karto pagamino tokių vykusių knygų, jų atsirado iš lėto, per ilgus bandymus ir per ilgą darbavimąsi.

Prieš karą, Lietuvoje nebuvo tautinės mokyklos. Todėl nebuvo išaugę nė pradžiamokslio raštijos. Nė vienas iki šiol buvusis vadovėlis – išėmus keletą panašių – nepatenkino reikalavimų. Jie buvo per siauri, juose maža tebuvo skaitymų, jie buvo per sausi, maža tepapuošti. Jie primena tuos laikus, kada lietuvių vaikai tesimokė tiktai pasislėpę iš maldaknygės, padedami senos močiutės; šalia ratelio tegalėdavo mokytis skaityti, kaip tatai taip gyvai atvaizdina dailininkas Petras Rimša savo veikalu „Lietuvių mokykla“.

Lietuvos vyresnybė paėmė savo rankosna sutvarkymą mokyklų ir pasiryžo lietuviams suteikti jau įgytų vokiečių mokyklose vaisių. Šviesti to krašto gyventojus vokiečiai valdžiai padėjo ypatingai kunigai.

Pradedant tvarkytis lietuvių mokyklai, pasirodė, jog labai trūksta gero vadovėlio. Dabar ta spraga užkišta. Patarus vyriausiojo rytų vado švietimo skyriui, tapo surengtas vadovėlis, kurį praminė „Lietuvio vaiko pradžiamoksliu“. Jį išleido M. Šlapelienės knygynas Vilniuje, Dominikonų gatvė 13. Tą vadovėlį sudėjo mokytojai, prisilaikydami išbandytų dėsnių. Vadovėlio rašytojai tą vadovėlį yra rašę, atsižvelgdami į lietuvių vaikų sielos ypatybes. Yra tenai vaikams dainelių, eilių ir lengvų skaitymėlių, kurie vaiko mintis ir manymą nuolatai nukreipia į gamtą, tėvynę ir tėvų namus. Vadovėlis yra gausiai papuoštas vienaspalviais ir daugspalviais vaizdais. Lietuvių dailininkas Žmuidzinavičius Vilniuje vadovėliui yra pagaminęs daugel labai vykusių vaizdelių, kurie pritraukia vaiko domę, džiugina jo širdį ir paskatina jo akylumą. Vadovėlio žodžiai ir paveikslai – tai pamokos apie Lietuvos kraštą. Kalba gryna, stengtąsi nemaišyti tarmių ypatybių. Rašiniai yra peržiūrėti šio krašto lietuvių kalbos žinovų ir šiaip Lietuvos raštininkų, kurie yra pripažinę, jog turinys yra geras. Tą vadovėlį pripažino geru ir žymūs dvasininkai. Vadovėlio technikos darbus atliko labai gerai visame pasaulyje žinomoji knygų leidžiamoji fima Hirt & Sohn Leipcigo mieste. Ruošia nurodymą mokytojams, kaip reikia vartoti tas vadovėlis.

Tegu „Lietuvos vaiko pradžiamokslis“ būna mielas svečias mokyklose ir namuose, tegu lietuvių vaikams jisai būna tikra džiaugsmo versmė.

Marija Piaseckaitė-Šlapelienė su dukromis. Šios Lietuvos bajorų dukros Vilniuje įsteigtas knygynas ilgainiui tapo lietuvybės centru. (Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus) http://www.slapeliumuziejus.lt/slapeliai-4/asmenybes/marija-piaseckaite-slapeliene/

Šaltinis: Lietuvio vaiko pradžiamokslis. (1918, Kovo 14). Dabartis (32), p. 3. [žiūrėta 2018-01-28] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23827&seqNr=3