1918 m. kovo 15 d. | Pranciškus Žadeikis | Skuodo varpų išgelbėjimas

Pusėje septynių vakare iš tikrųjų atvyko kažkoksai vokietys karininko rūbuose ir persistatė man esąs daktaras Paulas Weberis, Jenos profesorius, pasiųstas iš Vilniaus apžiūrėti, ar tiesa, kas mano buvo parašyta apie Skuodo varpus.

Vokiečiams užėmus mūsų kraštą, ėjo didžiausia kova dėl maisto: vokiečiai stengėsi kuo daugiausiai iš mūsų išspausti valgomųjų daiktų, mūsiškiai gi rūpinosi, kad bent badu nenumirtų. Kiti reikalai liko antraeiliai. Bet sykį, būdamas Sedoje pas viršininką Pauly, išgirdau jo paklausimą, kokie esą varpai Skuode. Aš paaiškinau, jog labai gražūs ir dideli, patsai didysis sveria 103 pūdus, antrasis – 63 ir trečiasis – 53 pūdus. Ponas Pauly patarė man, kad paduočiau prašymą į Oberostą, pažymėdamas Skuodo varpų brangumą, jų gražumą ir, jei yra, kokį istorišką įvykį, paliečiantį tuos varpus. Sugrįžęs iš Sedos, tuojau pradėjau minėtą prašymą ruošti, nurodydamas Skuodo varpų brangumą ir kokią didžią svarbą jie turi parapijos gyvenime, ir kaip didžiai juos žmonės myli. Pridūriau dar, jog 1904 m., atgavus lietuviams savo spaudą, liko pastatytas naujasai bokštas, liko tenai sukelti varpai ir tam svarbiam atsitikimui paminėti pirmą sykį skambinta visais varpais.

Nuo tokio prašymo padavimo buvo praslinkę mažiausiai metai, ir aš visai buvau apie tai užmiršęs. Ūmai kovo 12 dieną iš viršaičio raštinės man pranešė, jog šiandien iš Vilniaus atvažiuosiąs kažkoksai aukštesnysis valdininkas, ir sužinojau, kad varpų ėmimo reikalu. Visą dieną vaikščiojau kaip apsvaigęs, bet pasiryžau nė už ką neįduoti varpų, nors tai kainuotų tūkstančius.

Pusėje septynių vakare iš tikrųjų atvyko kažkoksai vokietys karininko rūbuose ir persistatė man esąs daktaras Paulas Weberis, Jenos profesorius, pasiųstas iš Vilniaus apžiūrėti, ar tiesa, kas mano buvo parašyta apie Skuodo varpus. Jis tuojau išėmė iš terbelės knygą „Wilna, eine vergessene Kunststatte“ ir man padovanojo kaip savo veikalą su daugybe vaizdų iš Vilniaus.

Prasidėjo man be galo sunkios dienos. Buvau girdėjęs, kad visiems varpų ėmėjams reikią tik duoti kyšius, ir varpai esą paliekami, bet kaipgi žmogus duosi kyšių profesoriui. Pradėjau nuo to, kad profesorių labai gerai priėmiau, vaišinau tris dienas, vežiau į Puotkalių sodžių senovės lietuvių pilies apžiūrėti. Supratau, jog tai dar ne viskas, kad čia reikalinga kas nors svarbesnio, bet ką jam duoti? Pasišaukiau pažįstamus žydus, ir jie nieko nesugalvojo. Netikėtai jis išsitarė, jog Vokietijoj esanti didelė skalbinių stoka. Čia man pašoko gera mintis – tuojau pasiunčiau prie kai kurių ūkininkių, kad gyvai paaukuotų bent 15 metrų drobės, ką jos ir padarė, ypač daug davė Arlauskaitė ir Račienė. Profesorius buvo be galo užganėdintas iš tokios dovanos. Netrukus iš Vilniaus atėjo pas Skuodo viršaitį įsakymas, jog Skuodo varpai neimami.

Gerokai susiartinęs su profesoriumi Vėberiu, išpasakojau jam visas vokiečių šunybes, ypač tai, jog rusų valdininkų kyšių ėmimas – tai vaikų žaislas, palyginti su tuo, kaip vokiečiai ima. Paskiau gailėjaus taip išsitaręs, bet žodis kaip žvirblis paleistas, jo nebegausi.

Vieną bėdą praleidus, netrukus atėjo antra. Skuodan atsibeldė varpų ėmimo komanda kažkokio girtuoklio feldwebelio [viršilos] vedama. Jis man pareiškė, jog iš tikrųjų esąs įsakymas neimti Skuodo varpų, bet kodėl? „Aš, – sako, – tuojau duodu telegramą Vilniun ir už kelių dienų gaunu leidimą varpus imti.“ Čia jau aiškiai supratau, ko reikia. Pasišaukiau savo pažįstamą žydą Judelmanną ir prašiau, kad jis derėtųsi su tuo vokiečiu. Vokietys iš pradžių norėjo gauti tūkstantį markių, bet sutiko už penkis šimtus. Ir taip Skuodo varpai ir šiandien tebeskamba.

Skuodo bažnyčia (Skuodo Švč. Trejybės parapijos archyvas; http://skuodoparapija.lt/istorija).


Šaltinis: Žadeikis, P. Didžiojo karo užrašai, Vilnius, 2013, p. 342–344.