1918 m. kovo 19 d. | Kazimieras Viktoras Banaitis | Viešieji koncertai

Tas menkąsias dainuškas, kurios tik „kojas kilnoja“  ir <rankas trūkščioja>, geriau bus pavedus kafešantanų, restoranų, rabaksų-gūžynių ir panašių pramogėlių nuožiūrai. Ten tai jos bus savo vietoje ir tiks. Bet teršti jomis viešųjų koncertų sales, teatrai, dailės žinynai – tai visai negarbingas ir peiktinas dalykas.

Prieš karą įvairiose Lietuvos vietose buvo dažnai ruošiami vakarai bei koncertai. Paprasčiausi lietuvių koncertų – tai buvo choro danavimai. Iškilus karui, vakarai ir koncertai pas mus metams kitiems aptilo, bet dabar jie vėl vis dažniau ir dažniau pradeda rodytis. Koncertų rengimas, kad ir karo metu, yra labai svarbus ir pageidaujamas mūsų kultūros darbas. Jis būtent kelias ir jungia mūsų plačiąsias minias. Todėl yra svarbu atsižvelgti į jų programas.

Chorų vedėjai, taikindamiesi į neišlavintą publikos skonį, dažnai mėgsta pildyti programas linksmomis liaudies dainelėmis, kaip antai: <Šaltyšius>, <Vai, grybai, grybai>, <Garnys tur ilgas kojas>, < Atvažiavo meška šiūbuose>, <Pelėda> ir t. p. Šitos dainos yra vienos tuščiausiųjų mūsų liaudies muzikoje. Jų žodžiai menki, mažne beprasmiai, neturi jokių poezijos žymių, o muzika irgi elementarinė. Net ir patys kaimiečiai jas keistai pravardžiuoja <tabalainėmis> ar <zobilddainėmis>. Ir mūsų chorvedžiai, sprausdami tas daineles koncertų programosna, atlieka mažai garbigną darbą, nes tuo būdu nestumia pirmyn mūsų muzikinio gyvenimo plėtojimosi ir pažangos. Jie teisinasi dažniausiai tuo, kad publikai jos labai patinkančios. Tik čia visiškai užmirštama, kad kiekvieno scenos veikėjo uždavinys yra ne vien pataikanti publikos  įgeidžiams, bet kartu ir lavinti jos dailės skonio. Gi per minėtas daineles jis, žinoma, negali pakilti. Tatai nesunku jau dabar pastebėti, atsilankius bent kuriame mūsų koncertų ne tik provincijoje, bet ir dideliuose miestuose. Padainavus, antai, tokią gilią, pilną neišsemiamo grožio dainą, kaip Sasnausko <Užmigo žemė>, klausytojai nedrąsiai žvalgosi į šalis, tartum klausdami vienas kito, kaip čia pasielgus? Ar ploti, ar ne? Bet užtat po <Šaltyšiaus>, <Garnio>, <Grybų> ar kitos panašios, tai jau kiekvienas žino savo pareigą.

Jeigu lietuvių koncertai ir toliau tokiu būdu eitų, tai netrukus tektų mūsų chorams dainuoti dar menkesnės dainos. Nes kiekviena žmogaus dvasios ypatybė nelavinama, netobulinama, laikui slenkant, pradeda mažėti ir nykti. Tatai pat dedasi ir su dailės skoniu.

Laikas suprasti, jog ne visos liaudies dainos turi teisės užimti vietą šioje scenoje. Kaip visų kitų tautų, taip ir lietuvių liaudies muzikoje, šalia gražių gražiausių dainųm yra ir visai menkų. Ir jeigu  kuris mūsų kompozitorius suharmonizavęs išleidžia vieną kitą tų menkųjų dainelių, tai iš to dar visai neseka, kad jos turi būti viešai koncertuose dainuojamos. Koncertuose pageidaujami tik tie veikalai (liaudies ir kompozitorių), kurie turi neabejotinų tikrojo grožio žymių. Nes tik tokios dainos ir tegali suteikti klausytojui dailės pasigerėjimo ir tobulinti jo skonį. Ir kadangi pas mus gražių turiningų dainų yra pakankamai, tai juoba pasmerktinas anų dainavimas.

Jeigu kas šiandien ieško paguodos dainose, tai be abejonės, negali jis rasti anose dainuškose.

Čia tik įsidėmėkime giliai ir mūsų dainiaus Pr. Vaičaičio žodžius, iškaltus ant jo paminklo Sintautų kapuose:

Vai lėkite, dainos, iš vargo nupintos,
Iš kaimo į kaimą pas jaunus, senus;
Paguoskite širdis nelaimių sutrintus,
Nušluostykit ašaras, kelkit jausmus!

Geresnio vargo dainų uždavinio apibūdinimo sunku kur kitur neatrasti!  Nes tik „dainos iš vargo nupintos“ tegali ištikrųjų paguosti „širdis nelaimių sutrintas“ ir nušluostyti verkiantiems ašaras! Nes tik tose vargo dainose ir atras nelaimingasis atbalsį savo sunkiam vidaus stoviui, užgirs jose savo sielos aidą. Tai yra gili tiesa, tai yra neužginamas faktas, – faktas gal ir nevisai lengvai teišaiškinamas. Kaip gi tat klystumėme manydami, jog anos lengvutės, mažne beprasmės, dainelės gali patenkinti šiais laikais klausytoją! Nebent tik visai paviršutinai ir jokių sunkesnių smūgių nepatyrę asmenys gali jomis dabar gėrėtis.

Lietuvių liaudies muzika ypačiai turtinga liūdnomis vargo dainomis. Priežasčių, paaiškinančių, atsiradimą pas mus tiekos liūdnųjų dainų, reikia ieškoti nelemtai sunkiose lietuvių istorinio gyvenimo sąlygose, įvairiuose smūgiuose – nelaimėse, kurių patyrė amžių bėgyje mūsų tauta nuo kaimynų tautų. Liūdnosios dainos yra amžinas sunkios vargingos mūsų praeities liudininkas. Jos tai ir yra visūcharakteringiausios mūsų dainos, – lietuvių liaudies muzikos branduolys; į  jas tai labiausiai ir atkreipia  domę lietuviai ir svetimtaučiai tyrinėtojai. Tos dainos kupinos neišsiamiamo paezijos ir muzikos grožio. Puikiems žodžiams visur atsako dar puikesnė, dar gražesnė švelni gili muzika. Tas liūdnąsias dainas sudėjo mūsų niekam nežinomi liaudies dainiai, tikrojo įkvėpimo valandose, dideliame nuliūdime, ieškodami jose vargams palengvinimo ir paguodos. Užtat jos ir pasižymi tokiu dideliu  širdingumu bei gilumu, nuostabiu ilgėsiu-liūdėsiu ir tyliuoju skundu. Užtat jos ir daro tokio nepaprastai gilaus įspūdžio. Iš tos rūšies dainų ypač pažymėtinos šios: „Vai, varge“, „Oi, liūdnas, liūdnas“, „Močiute širdele“, „Siuntė mane motynėlė“, „Beauštančiai dienužėlei“, „Lėk, sakalėli“, „Vai, ūžia gaudžia girios medeliai“, „Tu, mano motynėle“, <Ant ežerėlio rymojau>, <Vai pūtė, pūtė>, <Tykiai, tykiai Nemunėlis teka>, <Vai, žydėk, žudėk>, <Du broliukai>, <Vai, tu mano mielas> ir daugelis kitų.

Įvairumo delei, žinoma, nereikia apleisti ir drąsesnių, linksmesnių, linksmesnių dainų, kaip antai: <Ant tėvelio dvaro>, <Šėriau žirgelį>, <Eisim, broleliai, namo>, <Tekėjo saulelė>, <Per girią-girelę>, <Važiavau dieną>, <Šią nedėlelę> ir t. p. Ši dainų rūšis, turėdama iškilmingą, drąsų pobūdį, pasižymi taip pat žodžių poezija bei muzikos gražumu.

Į tiedvi mūsų liaudies dainų rūšį  ir privalo koncertų rengėjai atkreipti ypatingos savo domės. Liūdnosios ir drąsiosios dainos turi išstumti iš lietuvių koncertų programų anas neturiningas daineles, kurių, palyginant,  pas mus neperdaugiausia ir kurios yra visai necharakteringos lietuvių liaudies muzikai.  Tas menkąsias dainuškas, kurios tik „kojas kilnoja“  ir <rankas trūkščioja>, geriau bus pavedus kafešantanų, restoranų, rabaksų-gūžynių ir panašių pramogėlių nuožiūrai. Ten tai jos bus savo vietoje ir tiks. Bet teršti jomis viešųjų koncertų sales, teatrai, dailės žinynai – tai visai negarbingas ir peiktinas dalykas.

Tiktai rimtos, gražios ir turiningos dainos dažnai dainuojamos išlavins mūsų publikos skonį teikdamos jai tikrojo kultūrinio dailės pasigėrėjimo. Be to, jos tobulins ir pačių chorvedžių bei dainininkų skonį.

Kz. Banaitis

Programos kopija. 1918 m. lapkričio 3 d., Vilniaus teatro rūmuose (dab. – Rotušė) įvyko pirmasis naujai įkurtos Valstybės teatro komisijos organizuotas koncertas. LTMKM


Šaltinis: Banaitis V. K. (1918, kovo 19). Dėl viešųjų mūsų koncertų. Lietuvos aidas 34 (82), p. 1-2. [žiūrėta 2018.03.01]. Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66513_1

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66513_2