1918 m. kovo 19 d. | Paul von Hindenburg | Išsitarimai apie karo stovį

Į kokį taikių su Rusija įeis atsiskyrusios nuo Rusijos paribio valdijos, tatai yra tų valdijų reikalas. Bet juk suprantamas dalykas, jog jos norės prisiglausti prie stipraus kaimyno su sutvarkytu ūkiu; tokis kaimynas esame mes.

Didieji kariuomenės vadai Hindenburgas ir Ludendorffas atėjusiems pas juos karo pranešėjams išreiškė savo nuomonę apie dabarties padėjimą. Karas rytuose esąs užbaigtas. Hindenburgas vadina šitą pasisekimą neapsakomai didžiu. Mes, kurie gyvename šitais laikais, anaiptol negalime suprasti, kokią reikšmę turės šitie įvykiai istorijoje, kaip ją supras tie, kuriems apie tai teks skaityti vėliau. Mums prikiša, kad tai mes per daug esą vadavęsi pajėgos dėsniais, tačiau karas – tai ne švelnus darbas. Čia reikėjo tverti šiurkščia ranka. Jo prakilnybė Ludendorffas pabrėžia, kad Rusija, anot Hindenburgo, dabar esanti suskilusi į daleles, gi su dviem tų Rusijos dalių mes esame padarę tikrą sutartinę santaiką, būtent su Suomija ir su Ukraina. Suomijos atkištos mums prietelystės rankos mes negalėjome atstumti, nes Suomija būtų turėjusi prašyti pagalbos iš Anglijos. Būkime ramūs, kol neįvyks vėl tvarka ir Ukrainoje. Rytuose mes iš tikro stengėmės įvykinti taiką. Mums rūpi, kad karas neužsitęstų nė valandėlės ilgiau, kaip tatai yra reikalinga.

Karštai užjausdamas, generolas feldmaršalas von Hindenburgas kalbėjo apie vargus, kurie 1914 ir 1915 metais įpuolus rusams į Rytaprūsius, teko kentėti tam kraštui. Šitie vargai, sakė jisai, nebeprivalo niekados atsikartoti; todėl, idant apsaugotume nuo to savo tėvynę, savo žemės ribas turėjome pakelti kiek toliau. Į kokį taikių su Rusija įeis atsiskyrusios nuo Rusijos paribio valdijos, tatai yra tų valdijų reikalas. Bet juk suprantamas dalykas, jog jos norės prisiglausti prie stipraus kaimyno su sutvarkytu ūkiu; tokis kaimynas esame mes.

Savo apgalėjimais rytuose, taip kalbėjo toliau generolas feldmaršalas, mes nutraukėme geležinę grandinę, kuri buvo mėginusi mus pasmaugti. Dabar visą savo galybę mes galime atkreipti į vakarus. Jeigu fransai būtų žmoniškiau apsiėję su mūsų karo belaisviais, tai mes būtume pasigailėję Fransijos, nes Fransija šituo karo metu lieja savo kraują. Bet reikia sakyti, jog Fransija pati sau yra išsikasusi kapą, kuomet, karščiuodamasi dėlei Elzaso Lotaringijos, duodasi taip išnaudoti Anglijai. Generolas feldmaršalas pabrėžia, kaip jam labai skaudu esą dėlei likimo tų Fransijos gyventojų, kurie dėlei neišvengiamybių tapo išvaryti iš savo būstų.

Jo prakilnybė Ludendorffas išsitarė, jog kovos vakaruose būsiančios ne tokios, kaip rytuose arba palei Isoncą. Mūsų frontas vakaruose, kalbėjo jis, yra stiprus ir kasdien eina vis stipryn. Mūsų kareivių skaitlius yra didesnis už mūsų priešų. Mes žinome, jog kovos bus sunkios, bet tikime, jog jos mums bus klotingos. „Reikia sutrinti priešo noras kariauti. Tatai bus sunkus darbas, bet jisai reikia atlikti, kadangi be to šiaip priešas nenori taikytis“, sako Ludendorfas, kurio veidas panašus į Romos cezorių, išrodo lyg nulietas iš geležies. Hindenburgas užbaigė šitais žodžiais: „Taika, kurią mes tikimės iškovosią su Dievo padėjimu, neprivalys būti tokia, kuri niekam nedera, ne, ji turės būti garbinga, vokiška taika“.

Šaltinis: Hindenburgo ir Ludendorffo išsitarimai apie karo stovį. (1918, Kovo 19). Dabartis (34), p. 3. [žiūrėta 2018-01-28] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23825&seqNr=3