1918 m. kovo 2 d. | Rusijos revoliucijos likimas

Rusų žinomas socialistas Akselrod’as yra parašęs Huysmans’ui, Internacionalo (tarptautinės socialistų sąjungos) sekretoriui viešą laišką apie dabartinį Rusijos padėjimą. Šis laiškas, pagarsintas socialistų laikraščiuose, daug mums įdomių dalykų pasako apie tai, kokiu būdu pasisekė bolševikams paimti savo rankosna vyriausioji Rusijoje valdžia, kaip jie elgiasi su kitomis, su jais nesutinkančiomis partijomis, ir kokio galop likimo gali susilaukti rusų revoliucija.

Savo laiško pradžioje Akselrod’as pažymi, kad dėl netikusiojo bolševikų cenzūros elgimosi pasaulio darbininkai apskritai maža težino apie nuosikius Rusijoje. Todėl Akselrod’as pasiryžo viešai paaiškinti, kaip ištikrųjų atrodąs dalykų stovis Rusijoje, užviešpatavus ten bolševikams.

Bolševikai pasiekė valdžią per karininkų suokalbį, įvykusį lapkričio mėn. 7 d. praėjusiais metais. Apie šitą suokalbį kitos socialistų partijos ir demokratų organizacijos nieko nežinojo. Plačios darbininkų minios šioje valdžios permainoje nedalyvavo, bet rodė savo prielankumą naujajai valdžiai. Minios, mat, dar tikėjo revoliucija ir bolševikų demagogiškais pažadėjimais, ypačiai jų peršama taika. Laikinė Rusijos respublikos Taryba, kurioje du trečdaliu buvo socialistai ir demokratai, buvo, kareivių durtuvams padedant, išvaikyta. Laikinė gi vyriausioji valdžia, kurios pusė buvo socialistai, buvo suimta ir uždaryta kalėjiman. Žiemos rūmai, valdžios sodyba, buvo apiplėšti; kurie juos gynė, čia pat buvo užmušti.

Bolševikai pradėjo viešpatauti antrojo darbininkų bei kareivių tarybų kongreso (susirinkimo) priešdienyje. Visos socialistų grupės viena paskui kitą pakėlė protestų prieš bolševikus, neteisėtai pasisavinusios vyriausiąją valdžią, ir kai tuo nieko nepešė, apleido susirinkimą. Kerenskis bandė suorganizuoti karininkų pasipriešinimą, bet tatai jam nepavyko.

Per tris savaitės po bolševikų įsigalėjimo atėjo laikas rinkimams į konstituantą. Bolševikai tuomet darė vadinamąją Liaudies įgaliotinių Tarybą, atdakomą tik prieš vyriausiąją pildomąją komisiją, išrinktą per tarybų susirinkimą jau po to, kaip jame dalyvavusios kitos partijos.

Ištikrųjų tad Liaudies Įgaliotinių Taryba yra ne kas kita, kaip uždangalas, už kurio slapstosi Lenino ir Trockio diktatūra, tebesiremianti kareivių durtuvais ir apsupta patamsio žmonių, avantiuristų, arba net piktadarių.

Ši diktatūra (viešpatavimas) laikosi tik žiauriu teroru (žudymu, bauginimu). Naujoji valdžia dar nesuspėjo paveržti sau visų gaivalų. Valdininkai atsisakė pildę pareigas. Ištisos apylinkės nenori pripažinti bolševikų valdžios, pačios sau steigiasi vietines savivaldybes. Demokratiniai miestų ir žemietybių organai, išrinkti visuotinu, lygiu, betarpiu, slaptu ir proporcionaliniu balsavimu stengiasi priešintis naujajai valdžiai. Iš visų socialistų partijų tik patys kairieji sovialistai revoliucionieriai eina išvieno su bolševikais; visos kitos demokratinės organizacijos yra susitelkę aplink tėvynės ir revoliucijos gelbėtojų kuopą, arba aplink miestų bei žemietybių organizacijas.

Demokratijos apleisti bolševikai dar padidino tetorą. Jie laiko paglemžę kadetų ir net socialistų spaudą, kiek ji netarnauja jų reikalams.

Bolševikų diktatūra skina kelią kontrrevoliucijai. Raudonasis teroras yra tik pirmtakūnas baltojo, kuris ilgainiui atims visas politikos teises darbininkams ir valstiečiams.

Stiprios valstybinės valdžios trūkumas ardo visą kraštą ir skaldo jį į tarp savęs priešingas provincijas.

Baigia savo laišką Akselro’das taip: <Šią lemiamą valandą mes (socialistai) laukiama moralinės pagalbos iš viso internacionalo. Rusijos revoliucijos likimas yra aukštai surįštas su Internacionalo likimu.

Pavelas Akselrodas (1850-1928).

Šaltinis: Rusijos revoliucijos likimas (1918, kovo 2). Lietuvos aidas 27 (75), p. 2. [žiūrėta 2018.02.21]. Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66512_2