1918 m. kovo 2 d. | Theodor Wolff | Lietuvos klausimas ir vokiečių demokratija

Šalia Ukrainos dabar jau turime Lenkiją, Lietuvą ir Kuršą, o dabar kai kurie jau pradeda minėti ir Latviją bei Igauniją [Estiją]. Visuose tuose kraštuose gyvena įvairių tautų žmonių. Dabar matome vaidus tarp lenkų bei ukrainiečių dėlei Cholmo krašto, rytoj, poryt turėsime lietuvių vaidus su lenkais dėlei Vilniaus.

Pradžioje Vokietijos demokratų sluoksniai labai karštai užsiėmė prigulėjusių Rusijai nerusių tautų reikalais, ypatingai Lietuvos klausimu, ir reikalavo, kad tie klausimai būtų išrišti vaduojantis demokratiniais dėsniais. Bet ilgainiui Vokietijos demokratai apie tuos klausimus pradėjo labai abejoti. Pavyzdys to gali būti laikraštis „Berliner Tageblatt“, kuriame andai p. Kairys išreiškė lietuvių reikalavimus ir kuriame dažnai rašo atstovas Gotheinas, kuris visados stengėsi prielankiai atsiliepti apie lietuvių klausimą. Vyriausias to laikraščio redaktorius Th. Wolffas, dabar nusiminęs štai ką rašo apie keblumus, kurie stoja skersai kelio, norint išrišti rytų fronto klausimus:

„Kada, iškilus perversmui Rusijoje, mažosios Rusijos tautos pradėjo reikalauti savarankybės, Vokietija manė, jog gal susidarys savarankių Rusijos valdijų sąjunga, panaši į Jungtines Amerikos valdijas. Vokietijai tokia valdijų sąjunga rodėsi būsianti pravarti, nes ji tikėjosi su ja galėsianti lengvai padaryti ūkio ir kitų sutarčių, o ir būti tų kraštų teisėju, laidu ir apgynėju. Paskui rytų klausimai išsiskleidė visai kitaip, negu kad pradžioje kas buvo tikėjęsis. Buvo tatai geras ir girtinas sumanymas iš Ukrainos sudaryti visai savarankę valdiją; bet jau nesmagu buvo žiūrėti, kaip pradėjo kilti visa eilė kitų naujų valdijų. Šalia Ukrainos dabar jau turime Lenkiją, Lietuvą ir Kuršą, o dabar kai kurie jau pradeda minėti ir Latviją bei Igauniją [Estiją]. Visuose tuose kraštuose gyvena įvairių tautų žmonių. Dabar matome vaidus tarp lenkų bei ukrainiečių dėlei Cholmo krašto, rytoj, poryt turėsime lietuvių vaidus su lenkais dėlei Vilniaus. Tiktai pažvelgus į dar kiek ramią Lietuvą, galima įsivaizdinti, kiek tuose kraštuose bus sunkenybių.

Lietuvoje yra išrinkta Taryba, kurioje turi būti dvidešimt penki nariai. Bet toje taryboje nėra nė gudų, nė lenkų, nė žydų atstovų. Gudai, kurie, kaip ir lietuviai, yra sodiečiai, sudaro 30 nuošimčių gyventojų. Lenkai, kurių daugiausia yra dvarininkų, sudaro 15 nuošimčių, o žydai, kurie verčiasi prekyba arba yra advokatai ir gydytojai, sudaro taipo jau 15 nuošimčių. Vadinasi, lietuvių nėra daugumos. Mažumos yra reikalavusios priėmimo jų atstovų į Lietuvos Tarybą, ir joms yra užleistos kelios vietos. Kiekvienai mažumai pripažinta po du atstovu, kuriuo du bet nėra rinkti, o tiktai pašaukti ir turi mokėti lietuviškai. Kam nebūtų aišku, jog ir savarankėje Lietuvoje turės iškilti kova dėl valdymo? Kam neaišku, jog Lietuvos lenkai stengsis susimegzti su savaranke Lenkija ir iš tenai šauksis paramos? O šalia tų naujųjų valdijų, pagiežos pilna Rusija, atstumta nuo jūros, nuolat stengtųsi susiartinti su tomis naujomis valdijomis, kurios, tegu ir ne visos, Rusiją laikytų savo motina. Vokietijos gyventojų kartos ateityje galėtų nuolat giedoti: „Ramybės nebetekau“.

Reikia pripažinti, jog padėjimas rytuose yra keblus. Šiaip ar taip rištum klausimą rytuose, vis matyti daug kliūčių.

Ir Vokietijos socialistų laikraštis „Vorwärts“ pastaruoju laiku yra rašęs, jog jam esą vis lyg-daug, kaip taps išrištas rytų klausimas. 58-ame savo numeryje nuo 27.2 tas laikraštis išsireiškia, jog Vokietijos darbininkai turį svarbesnių uždavinių, negu lenkti Vokietijos politiką prie buvusiųjų Rusijos nerusių tautų noro.

Šaltinis: Lietuvos klausimas ir vokiečių demokratija. (1918, Kovo 2). Dabartis (27), p. 1. [žiūrėta 2018-01-25] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23824&seqNr=1