1918 m. kovo 21 d. | Petras Klimas | Gudai irgi nori Vilniaus

Kadai vartota Lietuvos valstybės centro raštinėse senoji rašomoji slavių kalba čia dar nieko nenulemia, kaip ir vartojamoji senoji latynų kalba čia nepadaro šių dienų italų krašto. Ir pavadinti Vilniaus miestas šiokiu ar tokiu žvingsniu gudų miestu – ištikrųjų reikia didelės fantazijos, kurios galėjo minskiečiams įkvėpti bene tik neribotoji Rusijos laisvė.

Nesenai, kovo 18 d., iš Kauno buvo paleista po laikraščius žinia, kad tautinis gudų komitetas Minske pareiškęs gudų tautos siekimus. Pasirašiusieji tą pareiškimą Romanas Skirmuntas (lietuvių kilimo lenkas!), Aleksandras Zinkevičius ir Paulius Aleksiukas praneša, jog jie siekiąsi savarankiško valstybinio gyvenimo ir tą siekimą matą galį įkūnyti sutapę su vakarų kultūra ir prisišliję prie galingos vokiečių valstybės. Tame pareiškime, be to, nurodoma, jog gudų etnografinė sritis į rytus apimanti kraštus ligi Smosh (į šiaurę ligi Dauguvos vidurupių, į pietus ligi sienos tarp Gardino ir Minsko gub. o į vakarus didžiąją dalį Vilniaus ir Gardino gubernijų su Vilniaus ir Gardino miestais, taip pat Balstogę ir Lietuvos Brastą.

Tame pačiame pareiškime minėtiejį gudų tautos atstovai tarp kita ko protestuoja prieš tariamai neteisėtas lietuvių pastangas į savo valstybę paimti Vilniaus miestą ir didžiąją Vilniaus gubernijos dalį. Jų sakymu, tai esanti etnografinė ir istorinė gudų tautos sritis.

Ligi šiol mes dažnai girdėjome lenkus tvirtinant Vilnių jų miestą esant, ir jie čia rėmėsi <lenkų kultūros> tradicijomis ir lenkų vartojamąja kalba. Į tuos tvirtinimus mes esame jau ne kartą atsakinėję ir išrodę jų vertybę. Mes pažymėdavome, kokios reikšmės yra apskritai lenkiškosios tradicijos Lietuvoje ir dar šen ir ten vartojamoji lenkų kalba. Mes visuomet pabrėždavome, jog lietuvių kilimo arba lietuvių tautos žmonės šiandien Lietuvoje kalba ne viena lietuvių kalba, bet kad yra dar tam tikra mūsų tautiečių dalis, kuri del įvairių istorinių aplinkybių šneka lenkiškai, ir tai nėra koki svetimi ateiviai, bet mūsų to paties kilimo tikrieji broliai, iš senų senovės čia gyvenę ir lietuvių tautos reikalus gynę. Jie čia lyginai lietuviai, kaip ir tie, kurie lietuviškai šneka, tik dar kol kas neatsiliuosavę istorijos antmestos lietuvių tautai svetimybės, būtent lenkų kalbos, kuria dar ne taip senai bene visa mūsų šviesuomenė buvo kalbėjusi. Pašaliečiams, kurie nežino mūsų istorijos, daugeliui tie dalykai atrodo neįmanomi ir jie dažnai tesivaduoja  paviršutinėmis žymėmis. Lenkų veikėjai, žinoma, naudojasi ta proga ir, be to, patys per bažnyčią ir šiaipjau kur gali varė ir vis dar tebevaro agitaciją prieš lietuvių kalbą, stengdamies žmonės įtikinti, jog jie turi būti katalikai-lenkai.

Dabar praneštas Minsko gudų komiteto pareiškimas, jog Vilnius esąs etnografinėje gudų srityje, yra tuo žvingsniu dar nuostabesnis. Apie gudų kultūrą ir jos teises čia, žinoma, visai netenka kalbėti. Mūsų istorija taip pat neduoda jokių faktų, kurie čia rodytų etnografinio gudų (slavių) gaivalo bent kokį politikos ar šiaip įsigalėjimą. Kadai vartota Lietuvos valstybės centro raštinėse senoji rašomoji slavių kalba čia dar nieko nenulemia, kaip ir vartojamoji senoji latynų kalba čia nepadaro šių dienų italų krašto. Ir pavadinti Vilniaus miestas šiokiu ar tokiu žvingsniu gudų miestu – ištikrųjų reikia didelės fantazijos, kurios galėjo minskiečiams įkvėpti bene tik neribotoji Rusijos laisvė.

Tiesa, Vilniaus apylinkėse dar seniau buvo kiek įsikūrę slavių ateivių, o lietuviai išpradžių sulenkėję, o paskiau surusėję arba sugudėję. Bet dar prieš kelias dešimtis metų čia visur Vilniaus apylinkėse šnekėta lietuviškai ne tik iš vakarų, bet ir toli iš rytų pusės Ašmenos linkui. Ir dabar lietuvių vartojamos kalbos plotas Vilnių lyg lanku apriečia.

Gudų atstovai, remdami savo pretenzijas į Vilnių, paprastai remiasi profesorio Karskio 1903 metų tyrinėjimais, kurie veda gudų tarmių sienas. Bet jie, matyti, neįsiskaitę praleidžia tą vietą, kur pats Karskis sako, jog gudų kalbos plotas čia dar negalįs spręsti etnografinio priderėjimo, nes gudiškai kalbą žmonės čia yra lietuvių padermės. Tokiu būdu mes Lietuvoje turime reikalo dar ir su tokiais lietuviais, kurie del slopinamųjų slavių priemonių ėmėsi gudiškai, arba pusiau lenkiškai, pusiau rusiškai kalbėti. Bet tas kalbos keitimas iš jų nedaro nei istorinai nei etnografinai svetimo lietuvių tautai gaivalo.  Net jeigu čia ir būtų kokių abejojimų, tai vistik lietuviams yra pernelyg daugiau istorinio ir etnografinio pamato imtis tie kraštai į savo valstybę, nekaip gudams čia protestuoti.

P. Kl.

Vilnius, 1918 m.

Šaltinis: Klimas P. (1918, kovo 21). Gudai ir Vilnius. Lietuvos aidas 35 (83), p. 1-2. [žiūrėta 2018.03.01]. Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66511_1

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66511_2