1918 m. kovo 21 d. | Wilhelm Kahmann | Taika su Rusija

Ypatingai lietuviai turi priežasties pripažinti šitokį su rusais pasielgimą atatinkamu; nes tokiu būdu lietuviai liko apsaugoti nuo nežmoniškųjų bolševikų žiaurumų, ir bus apsaugoti nuo iškilusių Rusijoje srovių, kurios ten vėl nori pagrąžinti senąją caro valdžią.

Rusų tautos kamisorius užsienio reikalams į užsienio reikalų biurus Berlyne ir Vienoje atsiuntė šitokį kibirkštinį telegramą:

Kovo mėnesio 16 dieną Maskvoje įvyko ypatingas visuotinis darbininkų, kareivių, ūkininkų ir kazokų partijų atstovų kongresas. Šitas kongresas patvirtino kovo mėnesio 2 dieną padarytąją Lietuvos Brastoje taikos sutartį tarp Rusijos ir Vidurio valdijų.

Pasak anglų pranešimų, tame kongrese dalyvavę tūkstantis 94 atstovai, tarp kurių buvę 737 bolševikai ir 238 socialiai revoliucionistai. Čičerinas pranešė taikos sąlygas. Paskui kalbėjo apie Rusijos reikalus Leninas. Jį triukšmingai sveikino. Tas didis pritarimas parodė, kad jo stovis tebėra tvirtas.

Patvirtinus taiką, yra įvykęs ir paskutinis tarptautinių teisių reikalavimas sulig taikos darymo. Karas su Rusija yra užbaigtas. Ten, kur kareiviai tačiau tebežengia priekin, yra tatai daroma įvykinti tvarkai. Gi anuose kraštuose (Ukrainoje ir Suomijoje) gyventojai kariuomenę pasitinka džiaugsmingai. Vokiečių pusėje pastarame Vokietijos valdijos tarybos posėdyje taikos sutartis tapo patvirtinta. Taipo jau ir seimas, kuris dabar tariasi apie šitą sutartį, pritars šiam patvirtinimui.

Karas su Rusija yra galutinai užbaigtas. To dabar nebegali atmainyti nė naujausieji įvykiai Rusijoje. Savaime suprantama, kad tačiau yra dar taikos priešų. Įvairūs sluoksniai, ypač kadetai, kuriems slaviškoji caro politika, taip sakant, iš pat Petro Didžiojo laikų buvo prigimta, negalėjo staiga įgyti kitos nuomonės. Lengva suprasti, kad jiems turi būti sunku, matant slaviškąją savo politiką pargriautą šitokios taikos. Todėl nėra ko stebėtis, kad jie toje savo bėdoje trokšta caro, kuris sutaikinsiąs visas sroves vienon jėgon. Šitas bruzdėjimas ruošia naują revoliuciją priešais dabartinę ir nori pagrąžinti senąją tvarką. Gi antra srovė – tai radikalų socialistų judėjimas. Jie svajoja apie įvykinimą sujungimo visų srovių pasaulio į vieną socialistų pilietybę ir Europoje sukelti revoliuciją; bet taika sunaikino jų planus. Be to dar atsirado priešingumų vadovų tarpe, rodosi, kad kairioji pusė turės visiškai suskilti. Bet tai tik vidujiniai dalykai, kurie labiausiai rūpi tiktai Rusijai. Ir jei, sakysime, abi priešingosios partijos dar galėtų susitaikinti bendram savo pajėgų sunaudojimui, tai taikos išgavų jie pakeisti dargi paneigti jokiu būdu negalėtų. Vokiečių ir kitų valdijų kariuomenės laiduoja, kad santaika turės būti saugojama, kol nepaaiškės vidujinis Rusijos padėjimas, kol visi Rusijos sluoksniai nebus pripažinę naujojo stovio.

Kai kurie laikraščiai išreiškė nuomonę, kad vidurio valdijos esą su Rusija privaliusios pasielgti kiek švelniau, tąsyk, girdi, nebūtų iškilę viršuje minėtųjų priešingų srovių. Šitokią nuomonę ypač rėmė socialistų kalbėtojai Vokietijos seime. Bet prityrimas yra parodęs, jog su rusais tedera tiktai aštri kalba ir stipri pajėga. Ypatingai lietuviai turi priežasties pripažinti šitokį su rusais pasielgimą atatinkamu; nes tokiu būdu lietuviai liko apsaugoti nuo nežmoniškųjų bolševikų žiaurumų, ir bus apsaugoti nuo iškilusių Rusijoje srovių, kurios ten vėl nori pagrąžinti senąją caro valdžią. Jei kariuomenė nebesergėtų pakraščio tautų, tąsyk rusų siekimai vargu bau paliktų joms naują jų savarankybę ir kitas jų teises. Todėl pakraščio tautos elgiasi gudriai, ieškodamos talkininkų ginti savo savarankybei, kuriems taipo pat rūpi atremti minėtieji rusų siekimai. Tokie padėjėjai betgi tegali būti tiktai vidurio valdijos. Kariuomenės konvencija ir ūkinė sutartis bus tinkama šitam susidėjimui parama; o tokis susidėjimas silpnesniajai pusei nekenks, kadangi jos reikalai visai sutinka su stipresnėsės dalies, vadinasi, vidurio valdijų reikalais.

Tokia tad Rusijos reikalų eigos išgava, kurios neatmainys nė įvykusioji taika. Žinia, būtų svarbu paribio valdijų reikalai sutvarkyti kuo veikiau, nes šiaip galėtų iškilti naujų kėblumų. Prie tokių kėblumų reikia priskaityti ir paskutiniame Dabarties numeryje praneštieji gudų reikalavimai Vilniaus ir jo apylinkės.

Šaltinis: Kahmann, W (1918, Kovo 21). Taika su Rusija. Dabartis (35), p. 1-2. [žiūrėta 2018-01-29] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23823&seqNr=1
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23823&seqNr=2