1918 m. kovo 23 d. | Lietuviai, lenkai ir gudai

Lietuva vien savo pajėgomis niekuomet neįstengtų išturėti savo kaimynų įtakos, kurie savo stipresniu, vienodesniu ir pajėgesniu tautos skleidimusi lietuvius įgalėtų.

Šiomis dienomis daugelyje vokiečių laikraščių buvo straipsnių apie Lietuvos klausimą. Mes čia pranešame, ką yra rašęs laikraštis „Königsb. Allg. Zeitung“. Šitas laikraštis yra Vokietijos daugumos partijų organas, todėl jo krypsnis nėra kraštutinis. Tas laikraštis šitaipo atvaizdina tikrąjį dalykų stovį:

Jei rytų kraštų klausimai neliestų svarbių Vokietijos reikalų, tai mes, vokiečiai, galėtume su pasigėrėjimu klausytis lietuvių ir lenkų laikraščių korespondencijų apie taikių tarp šitų dviejų tautų ateityje. Nes tos kalbos-vaidai yra nelyginant anos operetės asmenų tarybos apie dar negimusio vaiko vardą, jo auklėjimą, pašaukimą ir t.t. Abi tauti tiktai ką pradeda susidaryti į valdiji, abi dar reikalingos tvirčiausio parėmimo iš vokiečių pusės, idant galėtų atsistoti, o jau tiedvi tauti vaidijasi dėl negimusios dar savo galybės ir didybės, lyg jiedvi privalytų nuo kita kitos ginti paveldėtą, savo nuopelnais ir darbais įgytą, šventą savo nuosavybę.

Kad lenkai mėgsta džiaugtis išsisvajotais savo ateities sapnais, tai nėra ko stebėtis, nes jie amžius yra gyvavę šitais sapnais ir, turbūt, dar juos besapnuodami galą gaus; jie juos jau yra pastūmę į didžiausią pažeminimą. Nes, nors Vokietijos vyriausybė stengiasi išpildyti lenkų geidimus ir taipo lenkus nuraminti, tačiau lenkų troškimas statytis didžiais ponais turės kada susitrenkti su Vokietijos gyvybės ir galybės išlaikymo reikalais, ir tada jų geidavimai sutrūks į skeveldras.

Bet iš lietuvių būtų buvę galima tikėtis daugiau pajautimo tikrojo padėjimo, negu jie tai yra išreiškę nuomonėmis apie savo krašto ateitį. Niekas lietuvių negalės už tai peikti, kad jie stengiasi lietuvių kraštus ginti nuo lenkų įtakos. Nes jei būtų pasielgta, kaip nori lenkai, tai iš Lietuvos nepriklausomybės nieko nebeliktų. Lietuvių tauta tegautų tiktai kitą poną, užuot ruso, turbūt, pakliūtų blogesnin padėjiman, negu yra buvusi ligi šiol. Bet kad lietuviai – ar bent dalis jų – nepasitiki Vokietija ir lyg nenori su ja užsidėti, tatai yra nesupaisomas nesumanumas. Tiesa, grafas Hertlingas Vokietijos seime yra pranešęs, jog šitas dienas Lietuvos tarybos delegacija, Lietuvos vardu, įnešianti pasiūlymą įvykinti sutartimi nustatytą artimą prisiglaudimą prie Vokietijos; be to jie tikisi, jog tokios sutarties išgava bus įsteigimas visai nepriklausomos Lietuvos valdijos.

Neseniai esame jau išdėstę, jog visiškai viena sau palikta Lietuva būtų lyg koksai pylimas lenkams ir rusams plėtotis ir vykinti jų siekimams. Lietuva vien savo pajėgomis niekuomet neįstengtų išturėti savo kaimynų įtakos, kurie savo stipresniu, vienodesniu ir pajėgesniu tautos skleidimusi lietuvius įgalėtų. Lietuviai iš daugelio liūdnų prityrimų labai gerai žino, jog įsiveržimas Lietuvon rusiškų arba lenkiškų gaivalų, reiškia rusinimą arba lenkinimą. Lietuviai dar turi žinoti ir tai, jog lenkų gaivalas jų žemėje šiandien jau yra įgijęs tiek stiprumo ir svarbos, kad, ir nepritvinstant daugiau lenkų iš kongresinės Lenkijos, sunku būtų su jais grumtis. Suprantame, kad lietuviai, pirmajame savo savarankybės svaigulyje, savo pajėgas per aukštai įkainojo. Bet valdijos negalima steigti tos valandos ūpu, viltimi ir geidimu, tam turi būti tvirtų, pastovių pamatų. Šiaip valdija ne tiktai pati neturės tvirtumo, bet tai bus versmė neramumo visoms gretimosioms šalims. To vengti privalo tiek savo gerovė, kaip ir kaimynų labas. Sulig Lietuvos, to reikalauja Vokietijos labas. Vokietija savarankio tautinio Lietuvos plėtojimosi anaiptol nekliudys, priešingai, dargi ji suturės Rusijos ir Lenkijos pasikėsinimus ant Lietuvos. Bet Vokietija jokiu būdu negali ramiai žiūrėti, kaip Lietuva, nesąmoningu ištempimu „savarankybės“ sąvokos, pasidarytų tautinių kovų ir galybės varžymosi sritis, iš ko nuolatos būtų baimės dėl rytinių valdijos ribų netikrumo; pagalios gali iškilti dargi naujų karan vedančių painių. Ypatingai Rytaprūsiai, tiek nukentėję nuo karo, turi geriausiai pamatuotos teisės iš Vokietijos reikalauti griežčiausių būdu pašalinti tokį pavojų, vyriausia to, kad būtų visiškai tikrai kariuomeninė ribos apsauga.

Jog tokios grumties visiškai nepriklausoma Lietuva neišvengtų, tatai parodo ne tiktai lenkų savinimasis Lietuvos kraštų, bet griežtas ir gudų tautos komiteto prieštaravimas priglaudimui Vilniaus, dalies Vilniaus gubernijos ir Gardino prie Lietuvos. Pasak Tarybos ir pastarųjų kitų lietuvių įstaigų atsišaukimų, lietuviai malonėtų gauti visą tą kraštą, pradedant nuo vakarinės Suvalkų gubernijos ribos iki Naujapilės ir Nesviežio srities Minsko gubernijoje, paskui nuo Kuršo ribos iki Balstogės, kad taipo sudarius didelę Lietuvos valdiją. Dėl to dabar yra iškilę ginčų su lenkais ir gudais. Savo taikių su Vokietija lietuviai norėjo sutvarkyti tokiomis sutartimis, kokių tėra daroma tiktai tarp savastovių valdijų, visai nepriklausomos valdijos pamatais. Jeigu lietuviams tatai pavyktų, tai jie prasipuldytų paskutinį savo atspirtį. Tai yra nusižudymo politika.

Lietuvos valdija, neprisiglaudusi prie Vokietijos, ir nepavedusi vidujės savo apsaugos Vokietijai arba visiškai negalės gyvuoti, kaipo savastovė valdija, arba geriausiosios jos jėgos pražus per vidujines suirutes ir veltui besiginant nuo laukutinių griaujančių ją įtakų. Todėl pačių lietuvių nauda reikalauja, kad lietuvių tautos atstovai, kolei laikas, mestų lenkų pavyzdį ir savo žemę visai pavestų Vokietijos apsaugai. Tik tada Lietuva galėtų išvengti karinių įmonių [priemonių] apsaugoti rytų riboms dėl tokių savo geidavimų.

*

Šalia tų, visai teisingų išvedimų, paduodame dar laikraščio „Tägliche Rundschau“ pastebėjimą, anot kurio, sunkenybių lietuvių klausimui išrišti esą atsiradę ne tiek iš lietuvių, kaip lenkų bei žydų padermių. Kad lenkai norį tamsoje žvejoti, suprantamas daiktas; taip pat žydai bijo, kad prie Vokietijos priglaustoje ir Vokietijos pavyzdžiu sutvarkytoje žemėje tiek nebus vietos jų suktybėms, kiek būtų savastovėje suirusioje Lietuvoje. Tas padermes lietuviai privalytų griežtai nusikratyti ir, atsižvelgdami į pavojų, eiti nurodytuoju, vieninteliu tikru keliu.

Malkų turgus Vilniuje, 1915 m.

Šaltinis: Lietuviai, lenkai ir gudai. (1918, Kovo 23). Dabartis (36), p. 1-2. [žiūrėta 2018-01-29] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23822&seqNr=1
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23822&seqNr=2