1918 m. kovo 23 d. | Lietuvos bajoras

Kas kita Vilniaus lenkininkai, o kas kita Lietuvos dvarininkai.<…> Jie taip pat nori atstatyti Lietuvą, o ne Lenkiją Lietuvoje. Ir jie prašą nemanyti, tarsi visi Lietuvos bajorai dvarininkai pritartų Vilniaus lenkininkų darbui.

Senosios Lietuvos laikais lietuvių tautos vadovai buvo mūsų kunigaikščių ir bajorų luomas. Buvo tai ne koki nors ateiviai, kaip kad rusų variagai, bet kaulas iš kaulo, kraujas iš kraujo – tikri lietuviai. Ir sugebėjo jie ne tik, savo pulkų pryšakyje atsistoję, garbingai kautis su didžiausiomis tų laikų pasaulio galybėmis ir stebinti Europą savo begaliniu drąsumu ir tėvynės meile, – jie mokėjo taip pat  gražiai pasirodyti ir tinkamai Lietuvos reikalams atstovauti Konstancijos vyskupų suvažiavime ir pasiekti Lietuvos reikalais tolimąjį Rymą, ir keliauti prekybos sutartims daryti už jūros Anglijon (Kęstučio sutartis), sugebėjo pagaliau sutaisyti nepaprastą tiems laikams teisių rinkinį – Lietuvos statutą.

Tik toji galybė išnykusi susirišus su lenkais. Tačiau Kunigaikštis Boguslavas Radvila bandęs, Švedų karalius ir Brandenburgo elektoriaus padedamas, visiškai atskirti Lietuvą nuo Lenkijos, o Mikalojus Daukša tatai pat daręs raštu. Lietuvos bajorai nebuvo sutraukę ryšių su savo tauta.

Tik kai kurie šių dienų bajorai, nežiūrėdami į Varšavą, lietuvių Lietuvoje nenori pripažinti. Iš to esąs kilęs visų Lietuvos lenkų politikos krypsnių 44 atstovų memorialas.

Bet ištikrųjų Lietuvoje visai kas kita esą: Dvarininkai pradeda vėl krypti lietuvių tautos pusėn. Del to dalyko autorius, remdamasis sodžiaus žinių laiškais, rašo:

Kas kita Vilniaus lenkininkai, o kas kita Lietuvos dvarininkai. Bent tie keli žymūs dvarininkai (kurių pavardžių-nebūdami tam įgalioti – kolkas negalime skelbti) apgailestauja, kad šią svarbią valandą negali niekur tarti savo žodžio Lietuvos reikalais, O tasai jų žodis būtų visai kitokis, negu anų „44“ memorialas.  Jie taip pat nori atstatyti Lietuvą, o ne Lenkiją Lietuvoje. Ir jie prašą nemanyti, tarsi visi Lietuvos bajorai dvarininkai pritartų Vilniaus lenkininkų darbui. Jų siekimai yra toki: 1) jie reikalaują drauge su visa lietuvių tauta nepriklausomosios Lietuvos; 2) jausdamies esą dvasia gryni lietuviai, jie trokšta savo pajėgas paaukoti Lietuvos labui; 3) lenkinimo idėją jie vadiną didžiausią nesąmone ir nenorį turėti su ja nieko bendra, tikėdami tautinės lietuvių raštijos in Inteligentijos galia ir gaivumu. Tik vaisingesniam darbui Lietuvos labui jie pageidautų be reikalo neaštrinti santykių su tautinėmis Lietuvos mažumomis.

Tas pavyzdis, jog <Lietuvos bajorų-dvarininkų tarpe bręstanti naujoji orientacija-lietuviškoji>. Delto autorius prikergia <Šiandien kuodidžiausias melas, kad tie Lietuvos dvarininkai, kurie jau pasijuto dvasioje esą gryni lietuviai, pasirodytų lietuviai esą ir darbu.

Lietuvos Trispalvės bendraautorius Tadas Daugirdas savo darbo vietoje. 1918 m.

Šaltinis: Lietuvos bajorai (1918, kovo 23). Lietuvos aidas 36 (84), p. 2. [žiūrėta 2018.03.04]. Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66510_2